Jos identitetas nėra paremtas vien demokratija. Tikrasis identiteto pagrindas šiose tautose yra nacionalinis, ar tiesiai tariant, nacionalistinis. Tačiau tai nacionalizmai, nuo seno įpratę gerbti vienas kitą. Šių tautų nacionalizmai buvo ir tebėra jų identiteto pamatas, be to, didžiojoje dalyje nacijų jų identitetas remiasi krikščionybe. Armėnija apskritai buvo pirmoji valstybė pasaulyje, paskelbusi savo valstybine religija krikščionybe. Vienos valstybės katalikiškos, kitur stačiatikių bažnyčios, yra unitų, protestantų ir pasaulietinio islamo teritorijų.
Religijos šitoje zonoje pripažįsta viena kitą, kaip pripažįsta ir su jomis suaugę ir ant jų išaugę nacionalizmai. Bendras joms ir demokratinis pagrindas, tik dažniausiai tas pagrindas paveldėtas iš šlėktiškos-haidukiškos ar kalnų kunigaikštukų demokratijos. Ji šiek tiek atrankinė. Švelniai tariant. Bet vis tiek demokratija. Klanų, etmonų, šlėktų, kazokų. Iki dabar demokratija kiekvienoje šių valstybių yra siekis. Bet priimta, valdant ir sprendžiant, naudoti demokratiškus mechanizmus. Šios valstybės turi daug bendro, bet susirinkę negali rasti kito identiteto pagrindo, nei demokratijos plėtra.
Iš esmės jų tikslas turėtų būti savų nacionalizmų apsaugojimas. Savo identiteto plėtra. Šiame būryje kaip tik ir galima kalbėti apie nacionalizmų ir tradicinių religijų vertybių išsaugojimo galimybes. Visos šios tautos turi imperinio spaudimo ir imperinio sambūvio patirtį. Viena reiškė būti čeku ar tegu ir krotau Austrijoje-Vengrijoje, ir visai kita lietuviu Rusijos imperijoje ar bulgaru ar serbu Osmanų imperijoje. Bet visos tautos patyrusios ir imperializmą ir taikų sambūvį; joms iš savo patirties matyt genetiškai nejauku būti vienoms. Šiuo atveju jos smelkiasi į ES ir ypač NATO; ir šiuo atveju jas “dengia” vien tik JAV gera valia šiame regione. Gal ne tiek gera valia, kiek tai, kad šiuo metu Rytų ir Vidurio Europos ir Pietų Kaukazo šalių interesai eina paraleliai Jungtinių Valstijų interesams.
Pasaulio spauda Vilniaus forumo nelabai pastebėjo ir nelabai nutuokia apie ką čia apskritai eina kalba. Vakariečiams ir viešajai nuomonei tai tik kažkoks eilinis Rytų Europos sambrūzdis. Tik D. Cheney kalba pakeitė situaciją iš esmės. Tai buvo gana radikali kalba, o ar istorinė, kaip kad W. Churchillio, parodys laikas. Turėkime vilties, kad ne. Nesinori, kad Vilnius taptų Fultonu.
Bet gavome suprasti, kad Lietuva turi tiek pasaulinės jėgos, kiek ji radikaliai savęs atsisako, anonimizuodamasi ir tapdama JAV valstija. Parai ar dviem. Manau, tai geras patyrimas, teisingas ir pamokantis.
Ką mes čia Vidurio Europoje darome – nėra reprezentatyviai aiškinama. Užsienio politika ir geopolitika – elitų darbas? Na taip, o po to aiškinamasi, kodėl nėra nacionalinės idėjos. Demokratiją transliuoti mes turime tik tarp kitko; tautietis neužsidegs nuo tos žvakutės.
Ieškoti naujo sambūvio formų. Čia tai įdomumas. Remiantis gersniąja Habsburgų Imperijos ir Abiejų Tautų Respublikos patirtimi. Atgaivinti sau Ukrainą, Baltarusiją. Sau ir pačiai Ukrainai, ne Valstijoms. Ten kiti lygmenys. Jeigu JAV, kuri šiandien yra vienintelė pasaulyje mūsų sąjungininkė, patirtų smūgį, nei senutė Europa, nei švedai mūsų neišgelbės. O šiaip aišku, kad po dviejų dešimtmečių, gal trijų JAV hegemonija baigsis, prasidės Kinijos (gal podraug su Indija) era, ir čia mes liksim be jokio įdirbio, tuščioje vietoje. Manau, šis “demokratijų plėtros” žaidimas yra toli gražu ne tikslas. Tikslas – suformuoti pajėgių (po ketvirčio amžiaus taip ir bus) valstybių Vidurio ir Rytų Europoje bloką su Kaukazu, Baltarusija, Ukraina, Balkanais. Gal ir Rusijos detalėmis. Tiesiog tai būtų sąlyginė riba, ties kuria Kinija, sukūrusi dar kelias buferines valstybes, sustotų, nes tai jau būtų Europos riboženkliai.
Europa eina į pabaigą. Su malonumu. Sanatorija, į kurią ji pavirto, nėra šviesios ateities ženklas. Ji, ko gero, įsitikinusi, kad jeigu ji nieko pernelyg nelies ir nekibins, nejudins pusiausvyros, jai Kinija, Islamas, Rusija leis nusibaigti patogiam fotelyje su viskio stiklu rankoje.
Nesusipratimas tarp Senosios ir Naujosios Europų yra tas, kad naujoji yra karšta, nacionalistiška, nelabai linkusi į toleranciją, ir trokštanti rašyti istoriją toliau. Ji nori gyventi. Vakarų Europa nori gyventi pensijoje. Kas už lango, pensininkui visvien.
Šita zona nusidriekia iš šiaurės į pietus Baltijos-Pajuodjūrio linija, iš rytų į vakarus nuo Balkanų iki Pietų Kaukazo. Tai senas toposas tai skitų-sarmatų pasaulis graikams ir romėnams. Jis tada užėmė tą pačią vietą. Skitai/sarmatai išnyko, ten pasirodė alanai, arba kitavardės gentys, pralėkusios į Vakarus. Bet šita zona liko neindeksuota iki galo ir jokių imperijų nesutvarkyta. Tai zona, turinti ateitį, tik ji turi prieš tai save identifikuoti, išsiurbti iš Vakarų Europos pensijos rentą ir savo atgimimui – ir nusistatyti kaip atskras civilizacinis blokas, kuris dar turi potencialo. Tai vieta tarp Rusijos, Kinijos, Vakarų Europos, kuri yra savimi nuo neatmenamų laikų,tik vardus keičia.
Europa ramiai islamizuojasi,ir Islamo pasaulio ribos jau peržengė Reiną, dabar islamiškoji civilizacija užspeitusi Europą iš vakarų ir pietų, pajudėjusi toliau, nei X-XII a., tik žemėlapiuose tai nepažymėta. Kol triukšmingai kariaujama Rytų fronte, Irake ir vis dar Afganistane, Vakarų fronte patylomis užleidžiamos pozicijos, viena po kitos. Tarkime, Prancūzijos krikščioniškajai Europai jau nebėra, bet ji to pati nuosekliai siekė. Dabar Beneliukso eilė, Vokietija irgi tautų katilas. Riba tarp islamiškojo pasaulio ir krikščionybės greitai eis Oderiu, o tai jau bendra mūsų ir lenkų siena.
Valdovų rūmai galėtų tapti nuolatinių Vilniaus demokratinio forumo šalių delegacijų reprezentacinė vieta. Reikalingi ir bent jau trisdešimties žmonių parlamento posėdžiai. Lai simbolinio, bet šnekėtis reikia šiandien. Europa gali padėti finansiškai, ekonomiškai, bet moraliai ji nepajėgi. Tą rodo ir Vokietijos elgesys, Prancūzijos žlugimas. Viskas vyksta tyliai.
Jei Europa atgims, tai tik čia, tarp Baltijos ir Juodmarių tebėra potencialo. Ir greitai valstybės tarp Baltijos ir Juodosios jūros suvoks, kad jei NATO dar yra apyaiškis darinys, tai ES pati savęs nesupranta ir nebeturi idėjų anei ideologijos. Išskyrus norą būti patogiai aptarnauta.
Pasikliovimas Europa yra rizikingas. Europa kaip ideologijos šaltiniu, idėjų banku. Europoje mes vėl vienų vieni. Jokia šalis neturi mums ženklesnių sentimentų nė įdomesnių pasiūlymų. Matyt, į mus žiūrima kaip ir į Lenkiją, t.y. kaip į JAV anklavą Europoje. Tik atrodo, kad mums dabartinėje situacijoje nieko kita ir nelieka. Dirbant Jungtinėms Valstijoms, įsitvirtinti ir sudaryti vieną kitą uniją. Šiame postmoderniame pasaulyje galima būti ne vienos ir ne dviejų organizacijų nariu. O remiantis JAV ir ES galima žaisti ir nuosavą partiją, žaisti tris lošimus išsyk. Nes kol kas mes atsarginių variantų, be JAV stogo, neturime. Reikia per du tis dešimtmečius jį susiveikti. Tai yra, sukurti papildomą realiai veikiančią valstybių sąjungą, į kurią gali įeiti skirtingoms organizacijoms priklausančios narės. Kuriam galui?
Kad nenumirtume iš nuobodumo. Ir todėl, kad pati ES Sarmatijos teritorijų tarp Baltijos ir Kaukazo niekada nesuvaldys. Širdis baili, o rankos trumpos.