39 metų 198 ūgio M. Budzinauskas per savo karjerą yra rungtyniavęs Lietuvos, Slovėnijos, Lenkijos, Prancūzijos, Ukrainos, Švedijos, Graikijos klubuose. Didelę krepšinio patirtį sukaupęs žaidėjas vos prieš keletą sezonu pakabino sportbačius ant vinies ir pradėjo trenerio karjerą.
Tiesa, jau dvidešimt metų šalia salės krepšinio LKL bronzos medalio laimėtojo gyvenime aktyviai vyravo ir gatvės krepšinis. Daugybėje „3x3“ turnyrų visame pasaulyje dalyvavęs atakuojančio gynėjo bei lengvojo krašto puolėjo pozicijose žaidęs krepšininkas gali pasigirti ir įspūdingais pasiekimais. 2006 metais kartu su Dariumi Čiūta, Mykolu Jasaičiu bei Žygimantu Jonušu M. Budzinauskas Italijoje tapo pasaulio gatvės krepšinio čempionu. Tokį pasiekimą pavyko pakartoti 2008 metais JAV, tuomet komandoje žaidė ir Rytis Pulkauninkas, pakeitęs Ž.Jonušą.
Pats buvęs krepšinio žaidėjas pripažįsta, jog paskutinis malonus laimėjimas „3x3“ aikštelėje – patekimas į 2012 metų pasaulio gatvės krepšinio taurės etapą Majamyje. Norint patekti į tokį turnyrą, anot paties M. Budzinausko, reikėjo laimėti ne vieną satelitinį čempionatą Europoje.
Pradėjęs aktyvią trenerio karjerą, Mindaugas pripažįsta – laiko gatvės krepšiniui nebelieka, todėl tenka vietą „3x3“ aikštelėse užleisti kitiems. Tačiau tituluotas gatvės krepšinio meistras mielai sutiko pasidalinti savo patirtimi su DELFI.
- Mindaugai, kaip užsidegėte noru žaisti 3x3 turnyruose, nuo ko viskas prasidėjo?
- Tai prasidėjo labai senai, apie 1990-1991 metus. Tuomet Lietuvoje buvo vykdomi pirmieji „3x3“ turnyrai. Dar nebuvau tikras krepšinio profesionalas, todėl trūko krepšinio praktikos – rungtynių. Su draugais mylėjome krepšinį ir džiaugėmės galimybe susirungti su visais, kartais net su krepšinio profesionalais. Pamenu, jog pirmaisiais mano „3x3“ krepšinio karjeros metais aikštelėje teko žaisti ir prieš brolius Kaukėnus bei tuometinius LKL žaidėjus – Vaidą Jurgilą, Rytį Vaišvilą.
- Kodėl net ir tapęs profesionaliu krepšinio žaidėju nesustojote dalyvavęs „3x3“ turnyruose, kuo patraukė ši krepšinio rūšis?
- „3x3“ turnyruose patiriama labai daug emocijų, o čempionatai vyksta ypač koncentruotai – per vieną dvi dienas. Vyrauja didelis tempas. Aišku, žavi ir galimybė susirungti su geriausiais žaidėjais, o gatvės krepšinyje - visi lygūs. „3x3“ aikštelėje turi žaist prieš visus, nepasislėpsi už kito nugaros – turi parodyti viską, ką gali.
Tokį krepšinį palyginčiau su dabar populiariais muzikiniais televizijos projektais, kuriuose ieškoma talentų tarp mėgėjų. „3x3“ aikštelėse tikrai atsirado nemažai talentų. Atsimenu visai jaunus Arvydą Macijauską ir Donatą Zavacką, žaidusius vienoje komandoje. Pirmą kartą juos pamačiau būtent „3x3“ turnyruose.
- Profesionaliai žaidėte krepšinį tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tad galite nesunkiai palyginti salės krepšinį su „3x3“, kokius pagrindinius techninius skirtumus paminėtumėte?
- Visu pirma, gatvės krepšinyje po krepšiu nėra 3 sekundžių taisyklės, tad po krepšiu nuolat vyksta labai nuožmi kova. Kitas svarbus faktorius – „3x3“ komandą sudaro tik trys-keturi, tad komandoje visi turi būti labai universalūs žaidėjai. Negali gerai žaisti tik puolime ar gynyboje. Gatvės krepšinyje tokiam žmogui bus labai sunku. Tokius žaidėjus labai lengva neutralizuoti ir komandai iš jų nėra jokios naudos.
Gatvės krepšinyje tolimas metimas vertinamas 2 taškais, o artimesnių distancijų metimai – 1 tašku, todėl labai svarbu sugebėti ne tik būti pavojingu po krepšiu, reikia pataikyti ir iš toliau.
Dar vienas išskirtinas dalykas - baudų metimai. Salės krepšinyje baudų metimus gali mesti ir pagrindinio penketuko ir kiti likę atsarginiai žaidėjai, todėl lemiamu momentu į aikštę galima įleisti geriausius metikus. Gatvės krepšinyje yra tik 4 žaidėjai, trys iš jų visada žaidžia, todėl kiekvienas turi pataikyti baudas, nes lemiamu momentu žaidėjai labai dažnai stoja mesti baudų metimus.
- O ar yra tam tikras asmeninių pražangų limitas?
- Dabar taisyklės vienodėja, todėl buvo įvestas asmeninių ir komandinių pražangų limitas. Metimo metu prasižengus, aišku, visada yra metama viena bauda. Metimai nuo baudų linijos yra skiriami ir pažeidus leistiną komandinių pražangų limitą, kuris dabar yra 7 pražangos.
Neseniai buvo apribotas ir asmeninių pražangų limitas. Po keturių surinktų nuobodų žaidėjas privalo palikti aikštę. Tai yra dar vienas minusas gatvės krepšiniui. Anksčiau nebūdavo tokio limito. Dabar apribojus atakos laiką, atsiradus daugiau kovos, susirinkti tas 4 pražangas pasidarė labai lengva. Neretai pasitaiko situacijų, kai komanda baigia rungtynes žaisdama dviese, esu matęs kuriozų – rungtynes ekipoje baigė tik vienas krepšininkas.
- Kaip dažnai komandos atlieka keitimus „3x3“ krepšinyje?
- Tai priklauso nuo skirtingų komandų lygio. Jei ekipos turi keturis lygiaverčius žaidėjus, tai keitimai vyksta intensyviai, priklauso nuo situacijos. Kaip bebūtų, yra nemažai komandų, kuriose yra trys pagrindiniai žaidėjai ir vienas silpnesnis, žaidžiantis tik tada, kai rezultatas jau yra aiškus.
Šiuo metu atakos laikui sutrumpėjus vos iki 12-os sekundžių, reikia turėti keturis lygiaverčius žaidėjus, norint pasiekti aukštų rezultatų.
- Kokia yra įprastinė mačo trukmė gatvės krepšinyje?
- Populiariausias formatas - 10 minučių su rungtynių laiko stabdymu arba komandos žaidžia tol, kol viena iš jų įmeta 21 tašką.
- Ar geriausios salės krepšinio šalys išlaiko pozicijas ir gatvės krepšinyje ar yra skirtumų?
- Kažkokių skirtumų tikrai galima atrasti. Turbūt labiausiai gatvės krepšinis šiuo metu išvystytas Rusijoje. Ten vyksta daug aukšto lygio turnyrų, didelis populiarumas bei daugybė sportininkų. Rimtai toks krepšinis atrodo ir Latvijoje, kur jau kuris laikas vyksta stiprūs čempionatai ir netgi „3x3“ lygos.
Jeigu mes latvius lenkiame salės krepšinyje, tai gatvės krepšinio požiūriu nuo jų atsiliekame, išskiriant organizacinį požiūrį, bet patį susidomėjimą gatvės krepšiniu.