Projekto dalyviai taip pat galės mesti iššūkį Lietuvos krepšinio legendoms. Tokie drąsuoliai turės „džiaugsmo“ po krepšiu kovoti su, kaip pirmą kartą jį pamačiusi atsiliepė jo žmona Rasa, „Romanu-dviem metrais malkų-Brazdauskiu“.
Retas krepšinio mėgėjas žino, jog 1998 metų gimimo „Aisčių“ krepšinio mokyklos auklėtiniai Lietuvos jaunučių krepšinio čempionate 2012/2013 m. sezone užėmė trečiąją vietą. Įdomu, jog naująją krepšinio kartą, Kaune įsikūrusioje krepšinio mokykloje, ruošia ne kas kitas, o R. Brazdauskis – Barselonos olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas.
- Kaip sugalvojote imtis trenerio darbo?
- Pabaigus profesionalią karjerą pradėjau svarstyti apie darbą krepšinyje. Trenerio darbas šiek tiek baugino, nes nuogąstavau, ar susitvarkysiu su drausme aikštelėje. Tuomet paskambinau Arvydui Saboniui, prašydamas duoti darbo krepšinio mokykloje. Perspėjau jį, kad nenorėčiau dirbti treneriu. Jau po kelių dienų jis man paskambino ir pasakė: „Ateik, yra 100 vaikų grupė, reikia pradėti juos treniruoti”. Pirma kilusi mintis buvo: „Kaip reiks atsiminti visus vardus ir pavardes, kaip suvaldysiu tokią minią?“. Pradžia buvo nelengva – daug triukšmo: vienas verkia, kitas juokiasi, trečias neklauso. Visgi, nėra neįmanomų dalykų, tad pradėjau dirbti ir tą sėkmingai darau iki šiol.
- Griežtas Jūs treneris ar ne?
- Manau, kad esu griežtas.
- Jūsų vadovaujama „Aisčių“ krepšinio mokyklos berniukų (gim. 1998 m.) Lietuvos jaunučių čempionate užėmė 3 vietą. Europos jaunučių čempionate su ta pačia komanda taip pat likote treti. Kokie pagrindiniai Jūsų, kaip komandos trenerio, darbo principai? Ką daugiausiai akcentuojate savo auklėtiniams?
- Vaikų krepšinyje, mano giliu įsitikinimu, svarbiausia yra tvarka ir disciplina. Man patinka, kai mano auklėtiniai nevėluoja, nemeluoja. Sakau jiems: „Jei nespėji į treniruotę, ar vėluoji – reikia įspėti trenerį“. Treneris nori ir turi žinoti. Bandau skiepyti atsakomybės jausmą, todėl disciplina ir tvarka komandoje yra ypatingai svarbu. Vaikai dažniausiai turi daugiau laisvės šeimose, kieme. Visgi, manau, jog ko neišauklėja tėvai, seneliai ar mokykla, tą turi padaryti treneris. Tad, dirbant ilgesnį laiką, su jaunuoliais randame bendrą kalbą, o tai ir duoda rezultatus. Visai tai, ką mes darome, – tai ne vien tik krepšinis. Mokomės disciplinos ir už aikštės ribų.
- Kuris treneris Jums pačiam buvo įsimintiniausias/geriausias?
- Iš kiekvieno trenerio kažkiek pasiėmiau. Negalėčiau kurio nors išskirti. Manau, kad treneris, kaip ir koks nors kitas darbuotojas, turi nuoširdžiai dirbti savo darbą. Pavyzdžiui mano pirmasis treneris buvo Stasys Ruzgaila iš Kretingos. Nebuvo, jog jis kada vėluotų į treniruotę, ar anksčiau pabaigtų ją. Visada ateidavo pirmas ir išeidavo paskutinis. Nuoširdžiai ir sąžiningai dirbo savo darbą. Taip ir aš – stengiuosi vaikams atiduoti tiek žinių ir pastangų, kiek įmanoma.
- Kaip vertinate jaunąją krepšininkų kartą Lietuvoje? Ką manote apie įžaidėjo problemą? Kodėl neturime antro Jasikevičiaus?
- Manau, kad įžaidėjo problema yra per daug sureikšminta. Ypaę spaudimas yra daromas viešoje erdvėje. Esu įsitikinęs, kad yra žaidėjų, galinčių įžaisti kamuolį. Reikia atsiminti vieną geležinę taisyklę – tas kas kontroliuoja kamuolį, tas ir padaro daugiau klaidų. Tai yra labai natūralu,net ir pats Šarūnas Jasikevičius daro klaidų. Tačiau pažiūrėkime, kokia jo pridėtinė vertė komandai: rezultatyvūs perdavimai, vadovavimas aikštelėje ir kt. Manau, kad jaunuosius rinktinės krepšininkus, kurie žaidžia įžaidėjo pozicijoje, reikia mažiau kritikuoti, o tiesiog duoti jiems žaisti. Kuomet bus mažiau spaudimo, tada ir rezultatai bus geresni bei neliks tos problemos.
- Ar domintų darbas vyrų krepšinio klubuose?
- Nors ir buvę pasiūlymų, visgi esu patenkintas tuo darbu, kurį dirbu dabar. Turiu 2 treniruotes per dieną, o ir pats sportuoju 3 kartus per savaitę. Norint dirbti klube, reikėtų išvykti svetur, arba į kitą miestą, o tai būtų sunku, nes dabar noriu vis daugiau laiko skirti šeimai. Todėl nusprendžiau likti vaikų krepšinyje.
- Kaip vertinate šį projektą „3 už Lietuvą“, kur krepšinio sirgaliai „ekspertai“ turės galimybę susirungti su krepšinio legendomis?
- Bet koks krepšinio populiarinimas yra gerai. Mano paties vaikai visada stengiasi dalyvauti tokiuose turnyruose tiek 3x3, tiek 1x1. Be galo smagu, kad Lietuviai myli krepšinį. Daug vaikų treniruojasi, atsiranda vis daugiau puikių krepšinio aikštelių, gerėja visa krepšinio infrastruktūra. Yra gerai, kad jaunimas turi užsiėmimą, tuomet ir blogų dalykų neprisigalvoja. Net Graikijoje, veteranų čempionate, įsitikinome, jog pasaulis mus daugiausiai pažįsta dėl krepšinio.
- Jūsų akimis, kokios Lietuvos rinktinės perspektyvos šiemetiniame Europos čempionate?
- Stebiu NBA ir Europoje žaidžiančius Lietuvius, seku jų rezultatus, man atrodo, kad ši komanda yra labai šauni. Didžiausias mūsų pranašumas yra tas, kad komandos branduolį sudaro jaunimas, kurie yra išalkę pergalių, nori įrodyti sau ir kitiems, kad jie nori žaisti ir gali laimėti. Manau, kad turime labai stiprų startinį penketą. Na, o čempionate, svarbu – geras startas. Gerai pradėjus čempionatą, viskas būtų lengviau. Nereikia pamiršti ir to, kad komanda turi puikų trenerį. Kiekvienas žaidėjas galėtų pavydėti tokio trenerio, su tokiu žinių ir patirties bagažu.
Paklaustas apie Barselonos olimpiadą Romanas Brazdauskis nedvejodamas ją sulygino su didžiausiais gyvenimo įvykiais – vestuvėmis, vaikų gimimu: „Dabar krepšinis yra daugiau komercializuotas. Tuomet širdimi jautėme, ką pergalė reiškia Lietuvai. Sunku apibūdinti žodžiais tą jausmą“.
* * *
Iš Kretingos kilęs R. Brazdauskis pirmuosius profesionalius žingsnius krepšinio aikštelėje žengė su „Lietkabelio“ komanda, kurioje praleido pirmąjį savo 1981-1982 metų sezoną. Krepšininko talentas neliko nepastebėtas ir greitai jį jau pasikvietė tuometinė Vilniaus „Statyba“, kurioje krepšininkas žaidė nuo 1982 iki 1987 padarydamas dviejų metų pertrauką 1983-1985 sezonams, kada jis gynė Rygos „ASK“ garbę.
Aukštaūgiui persikėlus į Vilnių antrą kartą, į jį akis nutaikė kitas legendinis Lietuvos klubas – „Kauno Žalgiris“. Net ir krepšinio istorijos diletantui yra aišku, kad šių dviejų ilgamečių klubų fanai teigiamai į klubo „išdavystę“ ir persikėlimą pas amžinus priešininkus nežiūrėjo. Tačiau likimas yra nenuspėjamas ir viską išsprendė vedybos. Vedęs savo dabartinę žmoną Rasą, kuri buvo kaunietė, ir persikėlęs gyventi su ja į Kauną, R. Brazdauskis galėjo pereiti žaisti pas žaliai-baltus.
Net labiausiai užkietėjęs „Statybos“ fanas negalėjo priešintis dviejų žmonių meilei. 1987 metais sustiprintas R. Brazdauskio Kauno „Žalgiris“ netruko tapti Sovietų Sąjungos čempionais. Tačiau ryškiausia kretingiškio karjeros pergalė tikrai tapo Barselonos Olimpinių žaidynių bronza: 1992-ieji - buvo tie metai, kada R. Brazdauskis kartu su kitomis krepšinio legendomis mažajame finale keturių taškų persvara parklupdė Jungtinę komandą, kurios pagrindą sudarė buvusios Sovietų Sąjungos šalys. Tą dieną R. Brazdauskis išdidžiai stovėjo ant nugalėtojų pakylos bronzinio laiptelio ir stebėjo į orą kylančią Lietuvos trispalvę.
Paskutinė R. Brazdauskio krepšininko karjeros stotelė tapo Kauno „Topo Centras – Atletas“. Būtent po ten praleisto paskutinio 2000-2001 metų sezono jis pradėjo krepšinio trenerio darbą. Taktinė trenerio išmintis ir neįkainojama profesionalaus krepšininko patirtis tikrai bus svarūs ginklai, prieš fanų komandas, kurios susidurs su aukštaūgio vedamomis krepšinio legendomis.
R. Brazdauskis, kaip ir kiti veteranai, tik prieš keletą dienų grįžo iš Graikijoje vykusio pasaulio krepšinio veteranų čempionato, kuriame užėmė 2 vietą. Finale lietuviai nusileido italams. Per 10 šio čempionato dienų vyrai sužaidė 7 varžybas, o turnyre dalyvavo net 22 komandos iš viso pasaulio.