Projekto dalyviai taip pat galės mesti iššūkį Lietuvos krepšinio legendoms, tokie drąsuoliai turės šansą aikštelėje susigrumti su Ramūnu Šiškausku ir savu kailiu patirti, kas yra preciziškai išlavinta gynyba, kuri greitai gali virsti į pavojingą kontrataką.
- Kuo svajojote būti užaugęs vaikystėje?
- Dabar jau nebepamenu. Visko buvo: ir tuo norėjau, ir anuo norėjau būti, bet kažkokios konkrečios specialybės nebuvo. Visko norėjosi ir viską bandžiau, bet kosmonautu svajonės būti nebuvo (juokiasi). Vaikas būdamas apie krepšininko karjerą negalvojau, tiesiog žaidžiau kaip visi. Kai jau buvau paauglys, tada norėjosi žaisti, rungtis ir jau kažkur papulti.
- Kurios jūsų karjeros pergalės yra brangiausios?
- Visos, labai sunku kažkurią išskirti. Jau ne kartą esu sakęs, kad labai sunku išsirinkti, nes visos pergalės yra skirtingos ir visos pergalės yra reikšmingos ir brangios. Tiek su klubais, tiek su nacionaline rinktine žaidžiant, kiek yra laimėta – tiek. Negaliu pasakyti, kad viena konkreti yra svarbesnė už kitas, juk žaidi, kad laimėtum, tad visos pergalės yra reikšmingos.
- Koks jausmas, baigus krepšinio karjerą, būti paprastu sirgaliumi prie TV ekrano ar salėje?
- Geras. Aišku, kad geras. Nebėra įtampos, dabar viskas jau yra savam malonumui. Ateini į rungtynes, pasižiūri, išeini ir darai, ką nori. Nebėra režimo jokio, dabar yra labai gerai.
- Kas jūsų gyvenime užpildo laiką, kurį anksčiau skirdavote krepšiniui?
- Gyvenimas užpildo. Tik dabar gyvenimas ir prasideda, anksčiau vis vien būdavo darbas ir režimas, kažkokia rutina. Kiekvieną dieną konkretus maistas, kiekvieną savaitę konkretus treniruočių grafikas. Treniruojiesi, pailsi, tada išvyksti kur nors, grįžti ir vėl treniruotės. Na, o dabar, jeigu nori išvykti pailsėti – išvyksti, jeigu nori padirbti – padirbi, jeigu nori su vaikais būti – būni. Dabar kaip tik yra gyvenimas, tad jau nieko pildyti nebereikia.
- Lietuvos krepšinis po 15 metų?
- Nežinau... kad neįmanoma įsivaizduoti, kas bus po penkiolikos metų, juk ir prieš penkiolika metų žmonės nežinojo, kaip bus dabar. Bus gerai, Lietuvoje visada buvo krepšinis pakilime, tikiuosi, Lietuvoje jis ir liks. Lietuva vis dėlto yra krepšinio šalis.
- Ko galime tikėtis iš jūsų ateityje ar turite kokių įdomesnių planų?
- Ką reiškia įdomesnių planų? Ne visiems tas pats yra įdomu (juokiasi). Kažkokių grandiozinių planų nėra, dabar norisi ramiai su šeima būti, auginti vaikus, kažką dirbti, vienu žodžiu, – gyventi. Tikrai nesiruošiu versti kažkokius kalnus (juokiasi).
- Kaip jūs vertinate dabar vykstantį projektą „3 už Lietuvą“?
- Gerai. Kaip čia pasakius, krepšinis visada buvo žinomas, tad aš apskritai nemanau, kad krepšinį dar reiktų populiarinti, juk kiekviename kampelyje ar kaimelyje, ar miestelyje jį žaidžia. Tikiu, kad šis projektas patinka krepšinio fanams, sirgaliams, tad tai yra puiku, tikrai nematau nieko bloga. Projektas yra įdomus ir įdomus visiems ir krepšininkams, ir sirgaliams, ir žiūrovams.
- Užsiminėte apie sirgalius. Lietuvos krepšinio sirgaliai, koks svarbus yra jų palaikymas krepšininkams?
- Pats svarbiausias. Juk kai žaidi ir kažko sieki, tai be sirgalių būtų visiškai kitoks žaidimas, nebūtų įdomu žaisti. Aišku, kiekvienas turi skirtingą nuomonę, bet, asmeniškai man, kuo daugiau sirgalių susirenka, tuo yra geriau ir įdomiau žaisti. Susirenka apytuštė salė ir lakstai, kaip per treniruotę, o štai kai yra palaikymas, ir nesvarbu ar tai savo, ar priešininkų komandos, tada atsiranda visas įdomumas. Sirgaliai labai daug prideda prie žaidimo, net energijos prideda komandai, tad jie yra labai svarbūs.
- Kuo skiriasi 3x3 krepšinio formatas nuo normalaus krepšinio?
- Žinoma, yra skirtumų, galbūt kažkas, kas žaidė ir tą ir tą, galėtų geriau paaiškinti. Trys prieš tris yra labiau individualus žaidimas, įtemptesnis fiziškai, bet reikalaujantis mažiau taktikos. Na, o normalus krepšinis – jame viskas susideda, gatvės krepšinio tikroje aikštelėje nepažaisi. Skiriasi bendras žaidimo braižas.
- Ko palinkėtumėte dabartinei rinktinei vykstant į kovas Slovėnijoje?
- Pirmiausia palinkėčiau geros atmosferos komandoje. Na, o svarbiausia yra kovoti, pergalių gali būti, gali ir nebūti, svarbiausia yra kovoti ir parodyti charakterį. Linkiu vienybės.
* * *
Ramūnas Šiškauskas gimė 1978 metais Kaišiadoryse. Šio, jau legendiniu tapusio, krepšininko kelias į didįjį sportą buvo netikėtas ir, kaip ne kartą sakė pats krepšininkas, apspręstas ne vien talento, bet ir tinkamos vietos ir tinkamo laiko. Tik nuo 15 metų pradėjęs žaisti ir treniruotis su mėgėjų komanda gimtuosiuose Kaišiadoryse Ramūnas, būdamas 18 metų, jau vilkosi aukščiausios Lietuvos lygos Vilniaus „Sakalų“ aprangą.
Sportininkas neatmeta galimybės, kad jeigu jo, žaidžiančio su moksleivių komanda Kaune, nebūtų pastebėjęs moterų krepšinio treneris, kuris tą informaciją vėliau perdavė Sakalų komandai, vėliau išsirutuliojusios karjeros galėjo ir nebūti.
LKL kojas apšilusį krepšininką greitai pastebėjo „Lietuvos ryto“ komanda, kuri ir persiviliojo jaunąjį talentą pas save. „Lietuvos ryte R. Šiškauskas“, dirbdamas kartu su kitomis tuo metu dar visiškai jaunomis krepšinio žvaigždėmis - Robertu Javtoku ir Arvydu Macijausku - ne tik metė rimtą iššūkį įsigalėjusiai Kauno „Žalgirio“ hegemonijai, bet ir tapo LKL čempionu.
Įspūdingai ir atakoje, ir gynyboje žaidžiančio žaidėjo netruko nepastebėti ir užsienio klubai: 2004 metais R. Šiškauskas persikėlė į Trevizo „Benetton“ komandą, čia perspektyvus 26-erių metų krepšininkas pirmą kartą paragavo legionieriaus duonos - duonos, kurios neapleido iki karjeros pabaigos.
2006 metais krepšininkas vienam sezonui persikėlė į Atėnų „Panathinaikos“ klubą, kol galų gale apsistojo Maskvos CSKA, klube, kuris ir tapo paskutine stotele šio krepšininko profesionalioje karjeroje.
Klubinėje karjeroje R. Šiškauskas pasiekdavo aukštumas visose šalyse, kuriose žaisdavo, jo kolekcijoje yra du LKL čempionų žiedai, Italijos ir Graikijos čempionų žiedai ir du Rusijos aukščiausiosios lygos čempionų žiedai, tačiau krepšininko pasiekimai neapsiriboja klubinėmis aukštumomis - kartu su Lietuvos nacionalinėje rinktine dažniausiai lengvuoju kraštu žaidžiantis sportininkas taip pat yra pasidabinęs Europos čempionato bronza bei auksu ir Sidnėjaus Olimpinių žaidynių bronzos medaliu.
Ramiu būdu ir universaliu žaidimu garsėjantis krepšininkas, baigęs profesionalią karjerą, paskutinio atsisveikinimo oranžiniam kamuoliui dar netarė, tačiau dabar jį į rankas paima tik Kauno mėgėjų krepšinio lygoje ir ture „3 už Lietuvą“.