1968 metų gegužę Kaune gimęs Vaidas Jurgilas savo krepšinio žygiuose nenoriai apleisdavo savo gimtąjį miestą. Sunkiu ir lengvu kraštu per savo karjerą žaidęs V. Jurgilas profesionalu tapo „Žalgiryje“ 1992 metais, čia jis praleido du sezonus ir abu kartus buvo apdovanotas nacionalinio čempionato čempiono žiedais.
Tačiau, kai kalba pasisuka apie šį legendinį žaidėją, ne „Žalgiris“, o Kauno „Atletas“ turėtų išdygti prieš akis krepšinio ekspertams. Pasidžiaugęs dviem iš eilės pergalėmis LKL čempionato finale, V. Jurgilas persikėlė į kitą Kauno ekipą ir jau kitais metais vėl žaidė aukščiausios nacionalinės lygos finale. Deja, šį kartą Fortūna nusisuko nuo universaliu žaidimu pasižyminčio sportininko ir jam teko tenkintis vicečempiono titulu, ta pati lemtis jo ir „Atleto“ laukė ir kituose dvejuose po to ėjusiuose sezonuose.
Vėliau žaidėjas „Atletui“ dar atstovavo antroje 1997-1998 sezono pusėje, 1998-1999 sezone ir 2003-2004 antroje sezono pusėje.
Trečia Kauno komanda, kurios aprangą buvo užsidėjęs V. Jurgilas buvo „Buratina“, kuri tuo metu rungėsi antroje pagal pajėgumą Lietuvos lygoje – LKAL. Per dvylika solidžių sezonų, kurių metu V. Jurgilas karaliavo krepšinio aikštelėse, jis tik vieną kartą žaidė už lietuvišką klubą, kuris nebuvo iš Kauno. Paskutiniame praėjusio tūkstantmečio sezone jis gynė tuometinio Panevėžio „Semos“ klubo garbę.
Tarptautinėje krepšinio arenoje V. Jurgilas turėjo gana egzotišką karjerą, jam teko atstovauti net dviem skirtingiems, krepšiniu negarsėjančios Vengrijos klubams ir net pabuvoti Kinijoje, kur jis žaidė už Šanchajaus „Sharks“ komandą.
Net ir baigęs profesionalo krepšininko karjerą, šoklumu garsėjantis kaunietis, nuo krepšinio aikštelių toli nesitraukia, tiesa, dabar tai yra susiję su jo vystomu verslu – jo vadovaujama firma verčiasi sporto salių ir aikštynų įrengimu. Būtų naivu tikėtis, kad kiekvieną dieną susidurdamas su vis naujų krepšinio salių įrengimu, aukštaūgis kartas nuo karto ir dabar neįkrauna oranžinio kamuolio į krepšį. Niekas neabejoja, kad meistriškų dėjimų neišvengs ir prieš V. Jurgilą stosiantys krepšinio fanai.
- Koks yra jausmas baigus profesionalią krepšininko karjerą?
- Na kaip... Baigi ir tada pradedi galvoti, ką toliau daryti, bet taip atrodo, kad visą laiką dar sportuoji, lieki prie sporto ir toliau. Žinoma, žaidimas lėtėja, jau dabar su veteranais žaidžiu, tempas nebėra tas pat. Na, bet šiaip gaila, juk norėtųsi sportuoti amžinai (juokiasi).
- Kokia yra situacija Lietuvoje su krepšinio infrastruktūra?
- Galvoju, kad krepšinio situacija gerėja. Statoma labai daug krepšinio salių, ypač kaimuose stato sales, aikšteles, stadionus. Vaikų užimtumui tai daro labai daug įtakos, viskas juda labai gera linkme. Su tuo, kas buvo anksčiau, nepalyginsi. Dabar kiekvienas mietas ir miestelis turi bent vieną krepšinio aikštelę. Europiniai pinigai davė labai daug.
- Kaip kilo mintis plėtoti tokį verslą?
- Kadangi vis vien tai yra susiję su sportu. Vis vien, net ir baigęs profesionaliai žaisti krepšinį, daugiausia bendrauju su tais pačiais žmonėmis: ir su tais, kurie stato arenas, ir su miestų valdžiomis, su sportu susijusiais asmenimis. Viskas tampa it „prie širdies“, nesijaučiu atitrūkęs, jausmas tikrai yra neblogas, nes dirbi su krepšiniu ir jautiesi dar prie jo pririštas. Esmė visa yra bendravime, nes pagrinde juk bendrauju su sportininkais. Jaučiuosi vis dar esantis krepšinio pasaulyje.
- Kiek per savo verslo gyvavimą esate įrengę krepšinio aikštelių?
- Na... Turbūt 50, gal dar daugiau. Tiksliai pasakyti negaliu.
- Kaip vertinate šį „3 už Lietuvą“ projektą?
- „Super“ projektas! Jis juk vis vien populiarina krepšinį, ypač lauko-gatvės krepšinį, kuriuo gali užsiimti bet kokie žmonės, nes tai yra laisvalaikio krepšinis. Ir vaikai, ir vyresni – visi gali žaisti.
- Kaip vertinate šiemetinės rinktinės galimybes? Ko jiems palinkėtumėte?
- Na ką, palinkėti? Kaip ir visada, tik geriausių rezultatų. Manau, kad šiais metais atėjus nemažai jaunių žaidėjų–žvaigždžių, dar ir treneris naujas, komanda tikrai turėtų „iššauti“. Bijau prikalbėti, bet pagal visą sudėti ir dar kiek pasikalbu su pačiais krepšininkais, pamatau jų norą, kiek jie dirba, tai tikrai rezultatai turėtų būti neblogi. Bijau prognozuoti, bet, savaime suprantama, tikėkimės aukso. Tikiuosi ir aš, bet dabar „prikarksėti“ nenoriu (juokiasi).