Dviveidė Europa
Vieną dieną bušmėnas Xi dykumoje randa iš praskrendančio lėktuvo išmestą „Coca-Cola“ buteliuką ir pagalvoja, jog tai – dievų nuosavybė, kurią derėtų grąžinti. Tuomet vyras palieka savo gentį ir leidžiasi į nesusipratimų bei kultūrinio šoko kupiną kelionę link „pasaulio krašto“.
Šią istoriją pasakojo 1980-ųjų Pietų Afrikos Respublikos režisieriaus Jamie Uyso kultinė komedija „Dievai tikriausiai pamišę“.
Per ateinantį mėnesį ne vienas futbolo gerbėjas pamanys, jog pamišusi tikriausiai yra FIFA, suteikusi teisę organizuoti planetos pirmenybes Katarui.
Retai į dešimtuką pataikantis Vokietijos bulvarinis dienraštis „Bild“, regis, vis dėlto neprašovė pro šalį, 2010-aisiais išspausdinęs rėksmingą antraštę „KataRstrofa“.
Visus 12 metų, prabėgusius nuo skandalingo vykdomojo komiteto posėdžio Ciuriche (Šveicarija), FIFA pasirinkimą lydėjo nuolatinė kritikos lavina. Tokiose Vakarų Europos šalyse kaip Jungtinė Karalystė ar Vokietija, Skandinavijoje ji peraugo į visuomeninius judėjimus, primenančius „Me Too“ karštinę.
Bet žodžiai su darbais, kaip dažnai pasitaiko, prasilenkia.
Nepaisant aktyvistų reikalavimų, niekas pasaulio futbolo čempionato neboikotuos – vietoje to imamasi simbolinių gestų.
Pavyzdžiui, visi pagrindiniai Prancūzijos didmiesčiai nusprendė sulaužyti tradiciją ir nekviesti publikos stebėti rungtynių transliacijų viešosiose erdvėse.
Lilio meras Martine‘as Aubry čempionatą Katare pavadino „nesąmone žmogaus teisių, aplinkos apsaugos ir sporto aspektais“.
Milžiniški ekranai šįkart neiškils ir sostinėje Paryžiuje – nors etatinis šalies čempionas „Paris Saint-Germain“ per investicinį fondą priklauso būtent Katarą daugiau nei pusantro amžiaus valdančiai Al Thani dinastijai.
Kaip pažymi dienraštis „Le Monde“, iliustratyvus yra ir emocingas buvusio Prancūzijos prezidento Francois Hollande‘o raginimas savo įpėdiniui Emmanueliui Macronui nevykti į pirmenybes – 2015 metais tas pats F. Hollande‘as gyrė Katarą kaip „patikimą partnerį“, kuomet šis nusipirko du tuzinus prancūziškų naikintuvų.
Nenuostabu, jog tokioje situacijoje aukščiausio rango Kataro pareigūnai leidžia sau šaipytis iš dvigubų europiečių standartų.
„Kai kalbamasi apie bendradarbiavimą su Kataru energetikos sektoriuje, jokių problemų niekas nebemato. Bet atrodo, kad kai kuriems žmonėms tiesiog nelemta susitaikyti su mintimi, jog maža Artimųjų Rytų valstybė gali surengti pasaulio futbolo pirmenybes. Ironiška, kad tokiu tonu kalbama Europos šalyse, kurios save vadina liberaliomis demokratijomis. Tai skamba labai arogantiškai ir labai rasistiškai“, – Vokietijos dienraščiui „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ išsiliejo Kataro užsienio reikalų ministras Mohammedas bin Abdulrahmanas Al Thani.
„Nuo pat akimirkos, kai gavome teisę organizuoti čempionatą, susidūrėme su prieš mus nukreipta beprecedente kampanija, kokios neteko patirti nė vieniems turnyro šeimininkams. Iš pradžių reagavome geranoriškai, netgi manėme, kad kritika yra naudinga. Bet Kataro puolimo nuožmumas ir klastočių gausa greitai privertė susimąstyti, kokie yra tikrieji tokio elgesio motyvai“, – per televiziją tautiečiams transliuotoje kalboje sakė Kataro emyras Tamimas bin Hamadas Al Thani.
Tad panašu, jog amunicija šiame žodžių mūšyje yra apsirūpinusios abi pusės.
Bet jei mieliau linkstama ginčytis, o ne gilintis, kokia viso to prasmė?
Delfi kalbintas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Regionistikos katedros profesorius, islamo tyrinėtojas Egdūnas Račius turi kategorišką nuomonę šiuo klausimu ir į Katarą suplūsiantiems futbolo gerbėjams pataria nusiteikti nemaloniems siurprizams.
Machinacijos, klimatas ir klaustrofobija
Pirmą dėmę ant Kataro kandidatūros užtėškė iki šiol taip ir nepatvirtinti kaltinimai korupcija ir kyšininkavimu renkant 2022-ųjų čempionato šeimininkus.
Antrąją – geografinės ir klimato sąlygos, dėl kurių pirmąsyk tenka pirmenybes rengti šaltuoju metų laiku (vertinant iš Šiaurės pusrutulio perspektyvų). O tai sujaukia įprastus klubų sezono tvarkaraščius ne menkiau nei pandemija.
Be to, Kataras – mažiausia iš valstybių, priėmusių šią grandiozinę futbolo šventę.
Nykščio formos Persijos įlankos pusiasalyje įsikūrusi šalis gyventojų skaičiumi vos prilygsta Lietuvai, o plotu – viso labo Dzūkijai. Dalį teritorijos sudaro retai gyvenamos dykumos, beveik visa populiacija spraudžiasi rytinėje pakrantėje, ypač – Dohoje, talpinančioje 80 proc. šalies gyventojų.
Sostinėje bei jos apylinkėse ir iškilo septyni iš aštuonių pirmenybėms pastatytų stadionų. 24 iš 32 čempionate susirungsiančių rinktinių įsikurs vos 10 km spinduliu – pirmą kartą nuo 1930 metų pirmenybių dalyviai lėktuvo nepamatys nuo starto iki pat finišo.
Užtat oro transportu teks naudotis užsienio sirgaliams, kurių laukiama per milijono – tiek Katare vienu metu paprasčiausiai netilptų, todėl daliai prisireiks gyventi aplinkinėse valstybėse ir atskristi tik į rungtynes.
Buvęs ilgametis FIFA prezidentas Seppas Blatteris neseniai interviu Šveicarijos laikraščiui „Tages Anzeiger“ sprendimą organizuoti čempionatą Katare pavadino „klaida“ ir „blogu pasirinkimu“, argumentuodamas, kad renginio mastas yra tiesiog per didelis tokiai šaliai.
O kalbėdamas su BBC, 86-erių šveicaras pareiškė, jog socialinės ir kultūrinės sąlygos apskritai nebuvo vertinamos renkantis turnyro šeimininkus.
Dar viena klaida – labiausiai FIFA ir Kataro sąjungą diskredituoja būtent žmogaus teisių problemos.
Šiurpioji statistika – miglota
Iš maždaug 2,8 mln. Kataro gyventojų tik 300 tūkstančių turi šios valstybės pilietybę. Visi kiti – indai, pakistaniečiai, bengalai, nepaliečiai, egiptiečiai ir t.t. Nors dalis jų yra gimę Katare, kai kurių šaknys čia driekiasi jau per kelias giminės kartas.
Pagal BVP dalį vienam gyventojui Kataras patenka į turtingiausių pasaulio šalių dešimtuką ar net penketą. Tačiau stambiausio visoje planetoje suskystintų dujų eksportuotojo lobiais mėgaujasi tik išrinktieji.
Kataro pilietybės neturintys imigrantai sudaro pagrindinę darbo jėgą, bet už tai gauna katino ašaras. Tik 2020 metais Katare buvo oficialiai panaikinta baudžiavą primenanti kafala sistema, pagal kurią iš skurdesnių Azijos bei Afrikos valstybių atvykę darbininkai tapdavo visiškai priklausomi nuo savo darbdavių, valstybei nesikišant į jų tarpusavio santykius.
Tačiau juk 2020-aisiais stadionų statybos, skirtingais duomenimis įtraukusios nuo 0,5 iki 1,5 mln. imigrantų, jau artėjo prie pabaigos.
Iki to laiko Vakarų žiniasklaida dešimtmetį baksnojo pirštu į sąlygas, kuriomis gyvena ir dirba statybininkai, renčiantys arenas ir kitą infrastruktūrą mėnesio trukmės pramogai.
Tiesa, kad ir kokia populiari buvo vargstančių imigrantų tema, niekas taip ir nesugebėjo pateikti apibendrintų duomenų, kiek gyvybių nusinešė kruvinomis vadintos stadionų statybos. Kataro valdžia ribojo užsienio žiniasklaidos atstovų galimybes tirti statybų užkulisius, keliems jų dėl to teko pabuvoti ir už grotų.
Pavyzdžiui, pernai britų „The Guardian“ skelbė, esą per dešimt metų Katare mirė 6,75 tūkst. darbininkų iš Indijos, Pakistano, Šri Lankos, Nepalo ir Bangladešo. Tačiau kaip šis skaičius koreliuoja su įprastais mirtingumo rodikliais, liko neaišku, nepatikrinta ir oficialiai nurodomų mirties priežasčių statistika. Negana to, „The Guardian“ susumavo visus Katare amžinojo poilsio atgulusius imigrantus, nežiūrint į tai, ar jie turėjo kokių nors sąsajų su pasirengimu čempionatui.
Oficialūs šaltiniai tuomet tvirtino, neva per visą šį laiką Anapilin iškeliavo 37 stadionų statybose dirbę užsieniečiai, ir tik trijų iš jų mirtys buvo tiesiogiai susijusios su darbu.
Akys atsivėrė, burnos – užkimštos nafta ir dujomis
Anot E. Račiaus, pasaulio čempionatas išryškino problemą, kuri siauresniame rate buvo keliama jau gerokai anksčiau ir yra būdinga kitoms turtingoms Arabijos pusiasalio šalims: Jungtiniams Arabų Emyratams, Kuveitui, Bahreinui ar Saudo Arabijai.
„Ekonomiškai Kataras vystėsi labai sparčiai, bet socialiai toli nuo pradinės būklės nepažengė. Reikia pasakyti, kad jie kūrė savo visuomenę, savo naciją, tačiau nuo pat pradžių jų standartai disonavo su įprastais Vakarų pasaulyje. Pilietybės aspektu Kataras niekada nebuvo atviras imigrantams, padėtis visą laiką buvo vienodai prasta.
Susiklostė tokia teisinė ir socialinė santvarka, kad net 85 proc. gyventojų nėra Kataro piliečiai. Ir visai šiai masei nėra užtikrinamos žmogaus teisės – ne tik pilietinės, bet ir susijusios su darbu, socialiniu aprūpinimu, draudimu, sveikatos apsauga. Darbininkai yra beteisiai, gauna labai mažus atlyginimus, turi labai prastas gyvenimo sąlygas.
Nevyriausybinės organizacijos ir mokslininkai apie tokią modernią vergovę kalba jau maždaug 40 metų, deja, tikro persilaužimo neįvyko iki šiol. Tiesiog Katarui atsidūrus dėmesio centre dėl futbolo, daugeliui atsivėrė akys, ir Vakaruose subujojo tam tikras nepakantumas“, – Delfi komentavo profesorius.
Bet ir to per maža, kad bent viena Vakarų vyriausybė palaikytų pasaulio čempionato boikoto idėją.
„Suvokiant Kataro svarbą energetinių resursų rinkoje, sunku įsivaizduoti, kad valstybių vadovai ryžtųsi tiesmukai pasakyti, jog karalius yra nuogas.
Čia mes galime prisiminti mūsų buvusią prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri, norėdama užtikrinti Lietuvai nepriklausomybę nuo rusiškų dujų ir naftos, buvo nuvykusi į Katarą, tarėsi su emyru dėl galimybės importuoti katarietiškas dujas per „Independence“ terminalą. O kad kalbamasi su gana brutaliu režimu, paminančiu žmogaus teises, nebuvo niekur užsiminta ir priminta emyrui“, – samprotavo E. Račius.
Užtat yra ką priminti į Katarą susiruošusiems futbolo entuziastams – daugelis jų atsidurs neatpažįstamoje aplinkoje.
„Šviesmečiai“ ir iki Rusijos
Kataras kritikuojamas ne tik dėl darbo teisės.
Islamas yra oficiali šalies religija, o dominuojanti jo forma – vahabizmas. Ši konservatyvi sunitų doktrina Kataro teisinę sistemą paženklina ryškiu šariato antspaudu.
Dėl to šalyje vis dar gali būti taikoma tokia viduramžiška bausmė kaip plakimas – tiesa, tik musulmonams.
Nusikaltimu Katare laikomas nesantuokinis seksas, už kurį gresia septyneri metai nelaisvės, kriminalizuoti santykiai tarp vienos lyties asmenų.
Moterys be vyriškos lyties globėjo leidimo negali ištekėti, išvykti į užsienį, užimti tam tikrų tarnybinių pareigų. Tuo metu smurtas šeimoje Katare nėra baudžiamas, vyrams leidžiama poligamija. Nors ši jau nebėra populiari, pavyzdžiui, emyras turi tris žmonas.
Musulmonams taip pat draudžiama vartoti alkoholį, o svetimšaliams jis prieinamas tik specialias licencijas turinčiuose viešbučiuose.
Čempionato metu rungtynių bilietus įsigijusiems žiūrovams alaus žadėta pasiūlyti specializuotose zonose greta stadionų, bet likus vos dviem dienoms iki turnyro atidarymo FIFA pranešė, jog sirgaliai nesulauks nė šios išimties.
Maža to, pernelyg atsipalaiduoti turėtų neleisti nei kainos – už bokalą gali tekti pakloti nuo 15 iki 100 eurų, nei pasirodžius neblaiviam viešoje vietoje gresiantys nemalonumai.
E. Račius abejoja, ar tokiomis sąlygomis kultūrinių konfliktų Katare pavyks išvengti.
Dėl užsienio aistruolių stipriai nuogąstauta ir prieš 2018 metų pasaulio pirmenybes Rusijoje, kurioje žmogaus teisės – taip pat opi tema. Nepaisant to, čempionatas tąkart praėjo be ryškesnių incidentų.
Vis dėlto E. Račius mano, kad šiuo atžvilgiu Katarą nuo Rusijos skiria „šviesmečiai“.
„Juk futbolo kultūros prasme Rusija panaši į daugumą Europos šalių. Jei vakare rungtynės, popiet visi, pasipuošę atributika, susėda kažkur netoliese, ragauja alų, paskui šėlsta stadione. Kai kurie nori pasimušti, kiti – ne, bet visi labai gerai žino ir supranta, ko susirinko. Atitinkamai reaguoja ir tvarką prižiūrinčios tarnybos.
Nežinau, kaip visa tai įsivaizduojama Katare. Gerai, dabar ten stadionai – nauji, blizgantys. Bet kaip parengti policininkai, kurie budės prie jų? Sunku pasakyti, tokios kultūros ten tiesiog nėra, ir šia prasme skirtumas tarp Rusijos bei Kataro matuojamas šviesmečiais.
Arabų pasaulyje futbolas yra ypatingai populiarus, bet kalba eitų apie Alžyrą, Maroką, Egiptą. Ten – tikrasis futbolas, o Kataras juo žymus niekada nebuvo. Todėl ir Kataro rinktinė tokia įvairiatautė – savų žaidėjų jie neturi ir negali turėti. Tad atvykėliai ten neišvengiamai susidurs su nepažįstama kultūrine ir teisine realybe, kuri gali kandžiotis. Net neabejoju, kad čempionato metu sulauksime daugybės reportažų apie įvairiausius nesusipratimus, kuriuose dalyvaus policija – bus ir areštų, ir išsiuntimų iš šalies“, – perspėja Vidurio Rytų žinovas.
Galima laukti provokacijų
E. Račiaus žodžiais, savitarpio supratimo tarp pirmenybių šeimininkų ir svečių tikėtis neverta – futbolo gerbėjų įpročiai ir lūkesčiai pernelyg nutolę nuo ortodoksiškų katariečių normų.
VDU profesorius spėja, jog atsiras ir tokių, kurie sąmoningai mėgins mesti iššūkį islamo papročiams. Bet daugeliui gali tiesiog pritrūkti kultūrinio išprusimo.
„Svečiams būna sunku susigaudyti, kodėl kur nors gatvėje moteriai būtina dėvėti skarelę, kodėl karštą dieną negalima nešioti trumpų kelnių – panašiai juk buvo su medicininėmis kaukėmis, kol prie jų pripratome.
Tokių niuansų tikrai iškils daug. Tuo labiau, kad nemažai žmonių – įskaitant pačius čempionato dalyvius – žada demonstratyviai rodyti nepasitenkinimą Kataro politika, pavyzdžiui, homoseksualų klausimu.
Nežinau, ar bus provokacijų: tarkime, du vyrai bandys bučiuotis viešoje vietoje ir panašiai. Bet gali užtekti ir vyrui su moterimi pasilaikyti už rankų, kad priėjęs pareigūnas paklaustų, ar jie – susituokę. Tikrai bus iš ko pūsti burbulus ir daryti skandalus“, – įsitikinęs E. Račius.
Jaukiau turėtų jaustis sirgaliai iš kitų musulmoniškų valstybių, kurių laukiama šimtų tūkstančių.
Nors šiaip jau Kataras anaiptol nėra mėgstamiausia šalis arabų pasaulyje.
Blokadą keičia bendras frontas
2019 metais per Azijos futbolo čempionatą Jungtiniuose Arabų Emyratuose vietos gerbėjai iš tribūnų mėtė batus, po tarpusavio rungtynių išlydėdami Kataro rinktinę šiurkščiu įžeidimu.
Publikos reakcija atspindėjo to meto geopolitinę situaciją. 2017-aisiais Saudo Arabija buvo sutelkusi į koaliciją daugumą Persijos įlankos kaimynų, kurie įvedė Kataro blokadą ir nutraukė diplomatinius santykius su Doha.
Grėsminga krizė turėjo ne vieną pretekstą: nuo pykčio dėl regione įsigalėjusios katarietiškos „Al Jazeera“ televizijos iki Kataro ryšių su Islamo valstybe, Arabų pavasario metu aktyviai veikusia Musulmonų brolija, kitomis prieštaringai vertinamomis organizacijomis ir Iranu.
Papildomo prieskonio tuomet pridėjo aukšto rango Jungtinių Arabų Emyratų saugumo pareigūno žinutė socialiniame tinkle, jog „krizė bus išspręsta, jei pasaulio čempionatas aplenks Katarą“.
Remiantis žiniasklaidos pranešimais, Rijado vadovaujamas blokas netgi laišku kreipėsi į FIFA, Katarą pavadindamas „teroristų baze“ ir prašydamas rasti kitus turnyro šeimininkus.
„Galima tik spekuliuoti, ar čempionatas tikrai buvo tarp argumentų, paskatinusių šį konfliktą. Pirmiausia jis buvo susijęs su geopolitika. Arabų valstybės Katarą pastarąjį dešimtmetį matė kaip užsispyrusį, nesolidarų kaimyną, santykiai buvo itin prasti. Tai buvo regioniniai galios žaidimai, bet ir futbolas išties galėjo būti tam tikras šalutinis veiksnys“, – svarstė E. Račius.
Padėtis Persijos įlankoje normalizavosi tik pernai, kita vertus, nuo to laiko bent jau socialiniuose tinkluose Kataras sulaukia vis daugiau palaikymo žinučių ir iš kaimyninių valstybių.
E. Račiaus nuomone, arabus vienija europiečių spaudimas.
„Advokataudami Katarui kiti gina save pačius, kadangi panašią kritiką laisvai būtų galima nukreipti ir Kuveitui, ir Jungtiniams Arabų Emyratams, ir Bahreinui, iš dalies – ir Omanui. Suprantama, kad jie visi nori stabilumo, nors šis iš mūsų perspektyvos ir atrodo labai nepriimtinas.
Žmogaus teisių nepripažinimas yra iššūkis, dėl kurio reikia kažką daryti. Bet jei tas bendras arabų frontas bus pakankamai stiprus, jei turės tokius resursus kaip nafta ir dujos, matyt pasaulis sunkiai galės kažką pakeisti“, – samprotavo pašnekovas.
Tušti šeichų žaidimai
O dabar – pagrindinė abejonė: ar skambiai pristatytas pirmasis pasaulio futbolo čempionatas musulmoniškoje šalyje gali bent per nago juodymą suartinti Rytus ir Vakarus?
Jei pastarieji atgal link feodalizmo jau nebepajudės, tuomet klaustuką reikia kabinti priešingoje pusėje.
E. Račius – skeptiškas.
„Kataras šiuo metu nėra pasiruošęs atsiverti užsienio papročiams ir kultūrai, galbūt tam reikia dar vienos kartos. Girdime, kad Saudo Arabijos kronprincas lyg ir po truputį linksta suteikti daugiau teisių moterims, tolerantiškiau žiūrėti į kitokias kultūras. Bet apie Katarą to paties pasakyti dar tikrai negalime.
Yra tik pavienių, labai selektyvių pavyzdžių: tarkime, surengiamas vakarietiškos klasikinės muzikos koncertas, atidaromas Gugenheimo muziejus – bet eksponatai jame stropiai parinkti vengiant kokių nors nuogybių ar politinių poteksčių.
Taip, globalizacija vyksta, katariečiai, ypač jaunimas, mato vakarietiškas madas, kitaip rengiasi, vartoja alkoholį – bet dažniausiai visa tai daro ne pačiame Katare, o Europoje, kur leidžia laisvalaikį. Jokio gilaus kultūrinio lūžio ten greitu metu tikrai nematyti, kaip neregėti ir kažkokių politinių ar pilietinių organizacijų, kurios bandytų pakeisti sistemą“, – mintimis dalinosi musulmoniškųjų kultūrų tyrinėtojas.
Kodėl tuomet Kataro vadovai apskritai ryžosi išleisti 220 milijardų eurų, kurių pareikalavo čempionatui skirtos infrastruktūros projektai?
„Visi žinome, kad visas šitas žaidimas yra absoliučios korupcijos išdava, absurdas, skandalas ir futbolo administracijos krachas. O kam to reikėjo Katarui? Vienareikšmiai, tai – turtingų Arabijos pusiasalio valstybių varžytuvės: kas turi aukščiausią pastatą, kas pirmas ką padarė. Katarui čempionatas – prestižo klausimas.
Bet ne dėl to, kad labai tikėtųsi sulaukti kažkokių pozityvių vertinimų. Tiesiog yra karališkosios šeimos, regionai, su kuriais varžomasi, kas kam nušluostys nosis. Ir tai – vienintelis interesas, o išlaidos, nepatogumai – visai neįdomu.
Čia ne investicija, o išvesticija, kolosalūs praradimai. Nemanau, kad katariečiai yra naivūs ir tikisi sulaukti didelės grąžos. Juk didžioji dalis žmonių, grįžę iš pirmenybių namo, daugių daugiausiai pagirs, kad stadionai buvo gražūs. Bet baigsis ta šventė, ir jie stovės absoliučiai tušti, o greičiausiai po kelerių metų bus nugriauti. Vis dėlto kai varžosi karališkosios šeimos, visa tai nieko nereiškia“, – apibendrino E. Račius.
Išdidžiai mojuoti prieš televizijos kameras savo konkurentams iš kitų Persijos įlankos pakrančių Kataro šeichai galės jau sekmadienį – pasaulio čempionato atidarymo rungtynėse šeimininkai susitiks su Ekvadoru.
O futbolo gerbėjai ateinantį mėnesį galės mėginti nesugadinti šeichų tuštybės mugės.
