Telkšančios kraujo balos, išdaužyti stiklai, išlaužytos ir ginklais paverstos lauko kavinių kėdės bei stalai – prieš dvejus metus Marselis (Prancūzija) buvo virtęs niekieno nepaskelbto karo lauku.
Tarpusavyje mušėsi šimtai Anglijos ir Rusijos futbolo gerbėjų. Tie, kurie praėjusio amžiaus antroje pusėje vargais negalais išgujo chuliganus iš tribūnų, pliekėsi su jų tradicijas perėmusiais skustagalviais, kartu su kolegomis iš Lenkijos ir Balkanų šalių laikomais vienais agresyviausių Europoje.
Po kovos be taisyklių Marselyje 35 žmonės atsidūrė ligoninėje, penkių gyvybei buvo kilęs pavojus, o vienas britas, po smūgio plytgaliu į galvą mėnesį buvęs komos būsenos, vis dar negali grįžti į darbą dėl traumos pasekmių.
Visas 2016-ųjų Europos čempionatas buvo nusėtas smurto proveržiais, kurių dalyviai iki šiol tebėra identifikuojami ir sulaikomi visoje Europoje.
Bet Rusijoje kai kurie politikai prieš dvejus metus netgi viešai gyrė mušeikas, o iš Prancūzijos deportuotas Rusijos futbolo sirgalių sąjungos vadovas Aleksandras Špryginas namuose buvo sutiktas kaip karo didvyris.
Buvęs Maskvos „Dinamo“ aistruolių lyderis tuo metu dirbo Dūmos vicepirmininko Igorio Lebedevo padėjėju, ir į Europos čempionatą kartu su dar keliais šimtais sirgalių jis skrido valdiškais pinigais apmokėtu užsakomuoju skrydžiu.
Dėl to Vakarų žiniasklaidoje pradėjo plisti sąmokslo teorijos, susiejusios aistruolius ir Kremlių, Marselyje siautėjusius chuliganus ne tik bulvarinė spauda ėmė vadinti kone asmeniniu prezidento Vladimiro Putino „mirties eskadronu“.
Laikantis tokios versijos, 44-erių Aleksandrą iš Kaliningrado reikėtų laikyti vienu iš jo karininkų.
Įniršusio buliaus slapyvardžiu dar prisistatantis vyriškis yra vienas srities oficialios futbolo sirgalių organizacijos vadovų. Pasak jo, tokių sąjungų yra visuose Rusijos regionuose, joms priklauso nuo šimto iki pusės tūkstančio organizuotų aistruolių.
Save Aleksandras vadina „ultra“.
„Bet ne chuliganas“, – priduria prisiekęs Kaliningrado „Baltika“ klubo gerbėjas.
Nors pats neslepia, kad irgi yra mojavęs kumščiais per tarptautines futbolo pirmenybes.
2012 metais, kuomet Europos čempionatą rengė Lenkija ir Ukraina, Varšuvoje kilo didžiulės riaušės tarp nacionalinės dienos proga masines eitynes į stadioną surengusios tūkstantinės rusų minios ir ją atakavusių vietinių „ultrų“.
Po brutalių muštynių keliasdešimt nukentėjusiųjų kreipėsi į medikus, sulaikyta daugiau nei 180 peštukų.
Ne viena Rusijos žiniasklaidos priemonė tuomet aprašė, kaip Aleksandras mušėsi su grupe lenkų. Šią istoriją savo tinklaraštyje pirmiausia paskelbė jis pats.
„Netyčia patekau į incidentą. Vienas likau prieš gaują lenkų, neliko nieko kito, kaip muštis“, – DELFI pasakojo sirgalius.
Aleksandras priklauso „Šiaurės 2“ grupuotei, kuri anksčiau karaliaudavo senojo „Baltika“ ekipos stadiono tribūnose. Į pastarąsias dar vaikystėje futbolo mėgėją atsivedė jo tėvas.
„Dabar jau nesame labai aktyvūs – žmonės sensta, rimsta. Ateina kiti, bet jaunimas laikosi atskirai nuo mūsų“, – aiškino vyras.
Praėjusio amžiaus pabaigoje trumpai aukščiausiosios lygos paragavusi reprezentacinė rusiško Baltijos pakrantės anklavo komanda pastaruosius du dešimtmečius leidžia antrame divizione (FNL).
„Baltika“ garbę yra gynę beveik dešimtis lietuvių, tarp kurių buvo tokie žymesni žaidėjai kaip Rolandas Džiaukštas ar Orestas Butkus. 2002-2003 metais ekipai vadovavo Benjaminas Zelkevičius, palikęs ją po skandalo, kai klubo patalpose buvo užpultas „Baltika“ komercijos direktoriaus, praskėlusio Lietuvos specialistui galvą bei sulaužiusio pirštą.
„Visko būdavo tais laikais“, – priminus seną istoriją, šyptelėjo Aleksandras.
Tuo metu sirgalių muštynių per pasaulio čempionatą, anot jo, kilti neturėtų. Bent jau, pašnekovo žodžiais, „globalių“ – nuo „lokalių“ incidentų apsidrausti esą neįmanoma.
„Kodėl taip sakau? Aš tai žinau. Bent jau rimtų riaušių nebus. Štai, atvyko į Kaliningradą kroatai, serbai – ir nieko. Internete sklandė gandai, kad serbai renka vyrukus ir bandys pulti kroatus, bet tai – netikra informacija. Pats mačiau, kaip jie vieni su kitais kartu fotografavosi.
Gal kažkas įvyks, kai anglai ir belgai žais tarpusavyje, bet tai jau – jų reikalai. Anglų aš čia jau irgi mačiau, niekas jų nelietė. Jeigu ir įvyks koks nors susidūrimas, tai lokaliai, o ne globaliai“, – prognozavo vienas „Baltika“ aistruolių lyderių.
Ir tai esą liečia ne tik Kaliningradą, bet ir visą Rusiją.
Kaip ir futbolininkai, Kaliningrado sirgaliai lieka gausiausias ir labiausiai aršumu pagarsėjusias fanų pajėgas turinčių šalies flagmanų Sankt Peterburgo „Zenit“ ir Maskvos „Spartak“, istoriškai su jėgos struktūromis siejamų Maskvos CSKA ir „Dinamo“ šešėlyje.
Rusijoje buvo išpopuliarėjusios muštynės miškuose tarp skirtingų grupuočių chuliganų, kaip šiame įraše užfiksuotas CSKA ir „Spartak“ snukiadaužis:
Aleksandras tvirtina neturintis jokių žinių, jog didesnės „ultrų“ bendruomenės iš anksto planuotų kokius nors veiksmus prieš atvykstančius užsienio „konkurentus“.
Ir oficialioji Maskva demonstratyviai „paleido į atsargą“ dalies vakariečių baubu tapusį „sirgalių batalioną“. Pusei tūkstančio pasižymėjusių riaušininkų buvo atsisakyta išduoti vadinamuosius sirgalių pasus, be kurių negalioja bilietai į pasaulio čempionato rungtynes, dar tūkstančiui be didesnių paaiškinimų uždrausta patekti į stadionus.
Juodajame sąraše atsidūrė ir Prancūzijoje sirgalių veidu tapęs vienas jų vadeivų A. Špryginas.
Jei 2016-ais Kremliui patiko karingo rusų „ultros“ paveikslas, 2018-ais jis visiškai išėjo iš mados – Rusija nori pasirodyti pasauliui saugi ir svetinga.
Kas laukia nenorinčių paklusti, parodė CSKA gerbėjų, Rusijos čempionato rungtynėse su Dagestano sostinės Machačkalos „Anži“ komanda skandavusių įžeidžiančius šūkius apie kaukaziečius, atvejis.
„Jiems nieko nereiškia įkišti faną už grotų dėl ekstremizmo. Kartą sirgaliams iškėlė nepagrįstas bylas pagal straipsnį dėl ekstremizmo – vien dėl to, jog kažką padainavo. Tyrimas vyko porą metų, nieko neįrodė. Visa tai buvo surengta specialiai tam, kad kitiems būtų pamoka“, – įsitikinęs Aleksandras.
Jis pats taip pat neis stebėti pasaulio čempionato rungtynių Kaliningrado stadione ir rinksis oficialią sirgalių zoną. Tačiau, kaip teigia, taip apsisprendė niekieno neverčiamas.
„Nematau prasmės eiti į rungtynes. Stadionų aš jau prisižiūrėjau pakankamai. Galvoju, kad už jų ribų čempionato atmosfera daug įdomesnė. Kai kurie „ultros“ pirko bilietus, kiti – ne, kiekvienas įvertino pagal save“, – dėstė Aleksandras.
– Kodėl esate toks tikras, kad Rusijoje nebus antro Marselio? – DELFI paklausė sirgalių lyderio
– Nebus. Kaliningrade – tikrai ne, kitur – irgi abejoju. Todėl, kad niekas neleis kilti kažkokioms riaušėms. Saugumui dabar skiriamas didžiulis dėmesys. Jo labiausiai ir stigo Marselyje, ten šioje srityje smarkiai pritrūko įdirbio. Prancūzų policija buvo neorganizuota, nežinojo, ką daryti tokioje situacijoje. O viskas prasidėjo dėl to, kad anglai, atleiskite, elgiasi kaip gyvuliai. Pirma prisigeria, o tada pradeda krėsti nesąmones. Tada jie rusus išprovokavo. O mūsiškiai ten atvažiavo tokie, kurie gali už save pastovėti, visi vieni kitus pažįsta. Todėl greitai susirinkti nebuvo problema.
– Norite pasakyti, kad rusų chuliganai specialiai nesiruošė ir nesiruošia masinėms muštynėms pirmenybių metu?
– Jokių treniruočių nebuvo prieš Prancūziją, nėra ir dabar. Tai, ką skaičiau kai kuriuose tarptautiniuose leidiniuose, yra dezinformacija. Pasitaiko pas mus, kad kažkas tarpusavyje pasimuša dėl kokių nors vietinių sąskaitų, bet tikrai nebūna taip, kaip vaizduota.
– Buvo juokaujama, kad valdžiai panorėjus OMON išgaudys visus etatinius tribūnų ramybės drumstėjus ir palaikys juos daboklėje iki čempionato pabaigos. Ar kas nors buvo sulaikytas?
– Tokių atvejų nesu girdėjęs. Nieko neuždarė, viskas tvarkoje. Daugiausiai, ką galima padaryti chuliganams, tai uždrausti patekti į stadionus. Tai – normali praktika, ji taikoma visur. O areštų nebereikėjo, visiškai pakako tų bylų CSKA sirgaliams – visi suprato, kaip lengvai gali atsidurti už grotų.
– Vakarų žiniasklaida ne kartą rašė, kad Rusijos „ultras“ kontroliuoja V. Putinas.
– Tai labai nekorektiška. Ne visi sirgaliai apskritai yra Putino mylėtojai. Tiesiog taip nėra. Regioniniu ir federaliniu lygiu mūsų organizacijos kartais gauna finansinę pagalbą, reikalingą organizacinėms reikmėms, nuvažiuoti į čempionatus. Bet tai nieko nereiškia. Ir dar vienas momentas – yra „ultros“, ir yra chuliganai. Tai – skirtingi dalykai. „Ultros“ serga už komandą, chuliganai veikia kiek kitaip.
– Ar jie klauso valdžios nurodymų?
– Uždarykime šitą temą. Niekaip, neįmanoma. Pas juos – sava istorija, savi judėjimai, kurių sukontroliuoti neįmanoma. Niekam. Galima nebent visus „susemti“ ir pasodinti, kaip sakėte. O sieti sirgalius su Putinu... Nifiga.
– Jūs pats pažįstate A. Špryginą?
– Sašą? Taip. Esame bendravę, buvome susitikę. Bet dabar jo organizacija likusi tik popieriuje, net neteko patalpų. Jis niekaip nesusijęs su Marselio įvykiais, nedalyvavo juose. Nedalyvavo ir valdžia. Nekorektiška būtų kaltinti jį ar valstybę. Kalbu, nes žinau, ką sakau.
Jeigu aš būčiau buvęs Marselyje, mane irgi būtų areštavę. Kadangi patį pirmą sulaikė oficialios sirgalių organizacijos autobusą. Nors ten – visai niekuo dėti žmonės. Nelabai gražiai pasielgė.
– Prieš pasaulio čempionatą baimintasi ir Rusijos stadionuose gajaus rasizmo.
– Jo nebėra. Visi supranta, kad už tokius dalykus baudžia, ir ne pačius, o palaikomą komandą. FIFA irgi labai griežta, negalima net į stadioną atsinešti senos imperinės Rusijos vėliavos. FIFA – kaip koncertas, pasaulinis koncertas.
Taip, nacionalizmo pas mus yra, bet tai jau kita istorija. Visur yra neonacių, antifašistų, visokių subkultūrų. Negalima visko suversti ant futbolo gerbėjų. Rasizmas čia jau užsibaigė, tai – vakarykštė diena.
– Kaip, sirgaliaus akimis, su pasaulio čempionatu pasiruošusi susidoroti Rusijos policija – ar dar daug joje likę milicijos paveldo?
– Kaliningrade jau turime labiau policiją nei miliciją. O iš regionų čia suvežti visokie, dalis – tiesiog kaimiečiai, aprengti uniforma. Tokių dabar daug Kaliningrade. Bet kai mato, kad žmogus – normalus, policininkai jo neliečia. Gali pastabą padaryti, paprašyti susirinkti alkoholinius gėrimus, bet nebaus. Turbūt ir instrukcijų tokių gavo, kad viskas gražiai praeitų, nes tai susiję su valstybės prestižu. Visi supranta, kad tai šventė, o per šventes būna ir alaus, ir viskio. Tokios pas visus tradicijos. Svarbu, kad šventė vyktų korektiškai.
– Esate buvęs ne viename futbolo čempionate. Kaip vertinate šių pirmenybių organizaciją?
– Kaliningrade matau rimtų spragų. Maskvoje daug geriau, o čia, pavyzdžiui, fanų zona man nepatinka, ji nepatogi. Tarkime, ekranas atgręžtas tiesiai į vakarinę saulę – kai susirenka daugiausiai žmonių, jie nieko nemato. Kyla klausimų, kiek tai kainavo, jei jokios naudos iš to nėra. Žemas lygis. Taip pat neaišku, kodėl tokios alaus kainos. Pavyzdžiui, Lenkijoje už kapeikas parduodavo, o čia – beveik 3 eurai, nesuprantama. Ir suvenyrų turėtų būti visur, o dabar reikia gerai paieškoti.
– Jūsų palaikoma „Baltika“ antrame divizione laikosi tarp vidutiniokų. Ar reikalingas šiai komandai 270 mln. eurų kainavęs stadionas, kuriame telpa 25 tūkst. žiūrovų (dabar vietų skaičius tribūnose siekia 35 tūkst., bet po pasaulio čempionato bus sumažintas)?
– Tokie stadionai visuose kraštuose po tarptautinių renginių tampa baltais drambliais. Bet jei „Baltika“ išeis į aukščiausią lygą – o tai ji tikrai padarys, lankomumas bus visai padorus. Manau, 15 tūkst. žmonių lengvai bus galima surinkti. Senajame stadione rinkdavosi 5-6 tūkst. žiūrovų – kaip pirmai lygai, visai neblogai. O senais laikais, kai žaisdavome aukščiausioje lygoje, stadionas būdavo sausakimšas.
Kai toks stadionas, komanda privalo sugrįžti į aukščiausią lygą. Būtų lengviau išlaikyti areną, jei ji būtų lankoma. O pačiai komandai kažkokio stebuklo nereikia. Mano nuomone, iš principo galima žaisti „Premier“ lygoje ir su mūsų dabar turimu 400 milijonų rublių (5,5 mln. eurų – DELFI) biudžetu.