Baigėsi olimpinis ciklas, baigėsi ir trenerio sutartis su Lietuvos krepšinio federacija (LKF). Ar tai buvo paskutinės J. Kazlausko rungtynės prie nacionalinės komandos vairo?
„Nesupainiokime visko į vieną krūvą. Klauskite federacijos, o aš po to pasisakysiu. Atidirbau, kaip manęs prašė, ketverius metus ir dabar neskubėkime su visomis išvadomis“, – atsakymo pasakyti negalėjo 61-erių specialistas.
2000 metų Sidnėjaus olimpinės bronzos laimėtojas į Lietuvos rinktinės trenerio kėdę sugrįžo po krepšininkų fiasko Londone, kuomet pirmą kartą buvo nepatekta į olimpiados pusfinalį.
2013-ųjų ir 2015-ųjų Europos čempionatuose J. Kazlauskas nacionalinę komandą atvedė iki sidabro medalių, o 2014 metų pasaulio čempionate – į elitinį ketvertą. Prieš Rio žaidynes mūsiškiai netgi žengė trečioje FIBA reitingo vietoje.
Nemažai vilčių buvo dėta ir į olimpines žaidynes, ypač po trijų iš eilės pergalių B grupėje, kuomet įveikta buvo Brazilija (82:76), Nigerija (89:80) ir Argentina (81:73). Bet tuomet sekė gniuždantys pralaimėjimai ispanams (59:109) ir kroatams (81:90), o kančias užbaigė galingai rungtyniaujantys Australijos krepšininkai.
„Turnyrą užbaigti tokiais pralaimėjimais tikrai skaudu. Bet po rungtynių su ispanais mes nebebuvome tokia pati komanda, – prisipažino treneris.
– Jeigu šias trejas rungtynes ir būtume pralaimėję, bet kovoje, o ne sudaužymu, tai vertinčiau gerai. Bet dabar gavome gerą pamoką – mūsų jaunimas turi pamatyti, koks čia lygis. Ir linkiu, kad po ketverių metų jie duotų grąžos.“
Septintą kartą iš eilės olimpiadoje besivaržiusi Lietuvos krepšinio rinktinė 1992, 1996 ir 2000 metais pasidabino bronzos medaliais, 2004 ir 2008 finišavo ketvirta, o prieš ketverius metus Londone taip pat neperžengė ketvirtfinalio barjero.
Tuo metu australams šios olimpinės žaidynės – jau net 13-os istorijoje, o tarp keturių geriausių komandų jie pateko ketvirtą kartą. Tiesa, iki šiol medalių „kengūroms“ iškovoti dar nėra pavykę.
– Treneri, Matthew Dellavedova vien per pirmą kėlinį įmetė net tris tritaškius. Stengėtės rizikuoti ar tiesiog nepavyko gynybos planas?, – žurnalistai paklausė J. Kazlausko.
– Be abejo, kažkiek stengėmės rizikuoti. Mes žinome, kad jis yra geras metikas iš statinių padėčių, bet po driblingo jis nepataiko. Todėl iš užtvarų mūsų žaidėjai stengėsi išlįsti pro apačią, bet blogai, kad jie laikė per didelį atstumą ir nesugrįždavo laiku, kai jis jau laukdavo kamuolio kampe.
– Spaudos konferencijoje minėjote, kad po pralaimėjimo ispanams komanda jau nebebuvo tokia pati. Tai reiškia, kad ši nesėkmė tapo lūžiu, po kurių komanda sužlugo?
– Reikia kalbėti apie visą turnyrą. Sužaidus trejas rungtynes jau sunku kažką nuo varžovų nuslėpti. Mūsų didžiausia problema – mes visiškai neturime tokio paties lygio pakaitalų Mantui. O kuo rungtynės eina sunkyn, tai vis labiau išryškėja. Ką padarė tos visos komandos, pradedant nuo ispanų?
Ispanija turi aukštą Gasolį su labai ilgomis rankomis, kuris sumažina galimybes prasiveržti po krepšiu. Be to, jie turi NBA lygio žaidėjus ties perimetru. Ir jie keisdamiesi griauna visus tritaškius metimus bei priverčia atlikti blogiausius metimus. O pasikeisdami tie keturi žaidėjai Mantą pasikeisdami gaudė kaip šunys įsikandę. Mes dar turime Seibutį, kuris gali kurti, ir tuo viskas baigiasi.
Gaila, kad tos rungtynės paliko kartėlį, ir mūsų komanda nebuvo tokia agresyvi mače su kroatais. Aš manau, kad su jais mes turėjome kabintis iki pat pabaigos. O šiandien žaidimas jau trečią kartą iš eilės nesiklijavo.
– Prieš ketvirtfinalį sakėte, kad reikia charakterio ir psichologijos. Bet šiandien to nematėme?
– Kai komandos išanalizuoja viena kitą, tai viską lemia charakteris. Mes bijojome tų statinių Dellavedovos metimų ir žinojome, kad daugiausiai taškų pelno Millsas. Sakėme geriau keistis ginamaisiais nei leisti jam mesti. Ir po dviejų kėlinių, iš 8 jų įmestų tritaškių, 7 pataikė būtent šie žaidėjai. Tai...
Matote, kai tokiame lygmenyje eini žaisti, kažkas nepasiseka ir dar jauduliukas... Iš karto varžo judesius, greitį, o australai yra žaidę aukščiausiame lygmenyje, NBA lygmenyje. Ir vėlgi jie pasikeisdami už gerklės įsikabinę kankino Mantą, Seibutį. O tikėtis, kad išėjęs jaunimas – Kariniauskas ar Grigonis – perlauš žaidimą, būtų naivu. Aišku, jie gali padėti, bet perlaužti – ne.
– Baigėsi olimpinis ciklas. Kaip įvertintumėte tuos ketverius Lietuvos krepšino metus?
– Aš vertinčiau gerai. Duok, Dieve, kad mūsų komandos ateityje užimtų ketvirtą vietą pasaulio čempionate ar antras vietas Europos pirmenybėse. Ir dabar iš grupės žengėme su trimis pergalėmis. Bet blogai kaip mes pabaigėme.
Jeigu šias trejas rungtynes ir būtume pralaimėję, bet kovoje, o ne sudaužymu, tai vertinčiau gerai. Bet dabar gavome gerą pamoką – mūsų jaunimas turi pamatyti, koks čia lygis. Ir linkiu, kad po ketverių metų jie duotų grąžos.
Bet aš jums visada sakiau nepervertinti. Treneris niekada negali sakyti, kad žurnalistai pervertina žaidėjus – tada sakysite, kad treneris nepasitiki savo komanda. Bet kai iškovoji tris pergales ir visi pradeda kalbėti, kad jie jau pasirengę įveikti JAV ar primušti kitus. Suprantate, jauni žmonės nesusitvarko su tuo – jie galvoja, kad taip yra iš tikrųjų. O kai jiems kažką sakai, koncentracija dingsta. Aš galvoju, kad tai yra didelė klaida, bet aš nežinau, kaip juos nuo to apsaugoti, nes dabar visur yra telefonai, internetas. Čia reikia geresnio psichologo nei aš.
– Galbūt išjungti telefonus, kaip padarė Paulius Jankūnas?
– Matote, jie nėra vaikai. Aš galiu su tuo susitaikyti, o jie – ne.
– Pastarąsias kelias vasaras, po čempionatų, sakėte, kad esate beprotiškai pavargęs. Kaip jaučiatės šiemet?
– Ir šiandien jaučiuosi lygiai taip pat pavargęs. Užduodu sau klausimą, kokius žodžius reikėjo dar pasakyti, vis abejoju, ką reikėjo ar nereikėjo į komandą paimti. Bet tų ketverių metų praktika parodė, kad žaidėjai, kuriuos paimi ir dėl kurių suki galvą, jie būna 11-12 žaidėjai ir vis tiek negali pakeisti žaidimo. Jų įtaka nėra tokia didelė – mums reikia didesnio.
Negaliu pasakyti, kad pas mus jau įvyko kartų kaita – ji dar vyksta. Bet mums reikalingas didesnis 7-8 aukščiausio lygio žaidėjų branduolys, kurie galėtų žaisti tą krepšinį.
– O ar turėsime tą aukšto lygio žaidėjų branduolį?
– Šiandien mes turime akivaizdžią perimetro žaidėjų stoką. Jeigu grįžtume prie tos pačios Ispanijos, tai Jose Manuelis Calderonas, kuris yra NBA lygio žaidėjas, neturi vietos rotacijoje. Jie 1-2 pozicijoje turi penkis NBA žaidėjus, kurie gali tave smaugti ir prie bet kokių schemų ar rungtynių prisitaikyti.
O kitos komandos: tarkime, Australija – kiek ji turi perimetro žaidėjų? Aš jau nekalbu apie amerikiečius... Kas šiai dienai individualiais veiksmas gali griauti varžovų gynybą Lietuvos komandoje? Kai pradedi lyginti, tai skirtumas labai jaučiasi.