Dakaro raliui 5 dienas praleidus lietingoje Argentinoje, Bolivija pasitiko ne ką malonesne aplinka. Smėlio audros, nuo aukštikalnių svaigstanti ir skaudanti galva – tik keletas dėl Dakaro pašėlusios valstybės atributų. Tokiomis sąlygomis sportininkai penktadienį leidosi į patį ilgiausią varžybų greičio ruožą – įveikė net 542 kilometrų įvairia danga.
„Smagu, kad tokį greičio ruožą įveikėme tikrai neblogu tempu. Startuoti iš galo nebuvo pats maloniausias dalykas, buvo be galo daug dulkių, bet per pirmus 100 km aplenkėme daugiau nei 20 lėčiau važiavusių sportininkų. Turėdami laisvesnę trasą pagavome savo ritmą ir važiavome tikrai geru tempu. Tiesa, likus vos 60 km iki greičio ruožo finišo vėl praradome vairo stiprintuvą, todėl pabaigėme tikrai ne savo greičiu. Nepaisant to, Dakaro ralis dar tik įpusėja, susitvarkysime techniką ir kausimės toliau“, – satelitiniu telefonu iškart po finišo pranešė 10 Dakaro ralių jau dalyvavęs A. Juknevičius.
Beje, greičio ruožo pabaigoje jis virtualiai buvo priartėjęs prie kone pusšimčiu pozicijų anksčiau startavusio Benedikto Vanago iki 9 sek., bet važiuodamas be vairo stiprintuvo atleido akceleratorių, ir finiše atsiliko nuo tautiečio jau daugiau nei 4 min.
Primename, kad sugedus vairo stiprintuvui A. Juknevičius vargo ir išvakarėse vykusiame maratono etape.
Savo ruožtu, pats B. Vanagas prarado apie 15 min. ir 8 pozicijas, kuomet likus 90 km iki finišo išlėkė iš trasos.
„Ratu kabinau uolą ir atlikau milžiniškų akmenų pilnos pievos inspekciją, – situaciją vaizdžiai nupasakojo lenktynininkas. – Kol numušiau greitį, praradome tris ratus. Atsarginiai likę buvo tik du, kadangi keitėme ratą ir 70 km po starto.“
Prieš užtarnautą poilsio dieną sekmadienį Dakaro dalyviams liko vienintelis greičio ruožas, kurio metu maratonas grįš į Argentiną, Saltos miestą. Šioje atkarpoje, organizatorių duomenimis, ekipažų laukia upės, jų vagos ir sugrįžimas į bivuaką tik vėlai naktį.