Į bivaką avariją patyręs ekipažas sugrįžo gerokai po vidurnakčio, o mechanikams teko praleisti bemiegę naktį remontuojant automobilį. Karoliui Birgilui, „Delfi“ žurnalistui Dakare, Antanas Juknevičius papasakojo, kas iš tiesų nutiko antrąją sunkiausio pasaulio ralio dieną kopose.
Nepatikėsi, bet vakar pirma žinia, kuri atėjo, buvo ta, kad Antanas apsivertė. Kas buvo iš tikrųjų?
Net nežinau, kelintas kilometras tai buvo, gal dešimtas ar penkioliktas, pati pradžia. Papuolėme į griovį, kuris nebuvo aprašytas kelio knygoje. Mes lenkėme tokį sunkvežimį, pamačiau dar lietuvius, tai padaviau dar į jų pusę, nes atrodė, kad kaip tik reikia pravažiuoti šalia, trispalvė visgi.
Ir, kadangi greitis didelis, griovys neaprašytas kelio knygoje, tik bam ir viskas. Likome be priekio.
Kaip sakyti, kadangi jau pradėjau galvoti apie bagį kaip variantą kitam automobiliui, tai vakar išbandžiau: visą greičio ruožą teko važiuoti su varomu galu. Tai, žinoma, važiavimas buvo labai sunkus, nes smėlis, po lietaus: jis ir šiaip minkštas, persimaišęs. Tai tie ratai mažučiai, varo nebe keturi, o du, tai buvo sunku, tikrai. Arėm ir arėm.
Į pabaigą, kai liko paskutinis šimtas kilometrų, tai ten būtume mes nebepravažiavę su galu varomu. Mums pasisekė, kad paskutinis „Overdrive“ sunkvežimis, paskutinis, nes jie turi keturis iš viso trasoje, mums padėjo ir vėl grąžino keturis varančiuosius.
Mes tą paskutinį šimtą kilometrų, kur visi labai vargo, tai mes su vėjeliu per dvi valandas tamsoje įveikėm. Viskas čiki.
Ką padėjo sutvarkyti „Overdrive“ komanda?
Mums nusisuko „flanšas“. Tai mes daug laiko sugaišome nesuprasdami, kodėl nevaro priekis. Mes bandėme keisti pusašius, keitėm kairį, keitėm dešinį, gaišome laiką, sugaišome gal 40 minučių, ir niekaip nesupratome. Žiūrėjome, viskas gerai, kardanas vietoje, o priekis nevaro.
Man dar taip nėra buvę, bet, matyt, nusisuko nuo tokio smūgio. Tai tokie darbai užtrunkantys. Bet, svarbu, esame čia, bet naktinis Dakaras yra visai smagus reikalas. Jau jaučiasi, kad esame Dakare.
Tai laukia dar vienas greičio ruožas. Esate pailsėję ar nelabai?
Esame nusiteikę Dakarui, o apie poilsį čia Dakare negalima galvoti. Koks čia poilsis? Įveiksime, bus viskas gerai. Juk ne ilsėtis atvažiavome.
Kaip klostėsi drama
Žinia atėjo Lietuvos laiku kone vidurnaktį: ekipažas juda.
Tačiau po grįžimo į stovyklą jau laikrodžiams persisukus į sausio 3-iąją, komanda nesurengė nei vaizdo transliacijos, nei pasidalino žiniomis apie tai, kas nutiko kopose, nei išplatino pranešimą žiniasklaidai. Atsitvėrė tylos siena.
Žinia apie tai, kad A. Juknevičiaus ir Latvijos sportininko D. Zarins ekipažas sustojo kopose pasigirdo prabėgus porai valandų nuo jų starto antrosios dienos greičio ruože. Sportininkai turėjo įveikti 333 km smėlynuose, tačiau tai, kaip vyks lenktynės, gerokai pakoregavo naktį siautųsi liūtis, nuplovusi kopas ir suformavusi nemažas smėlio išgraužas.
Pats Davidas Castera, Dakaro ralio organizatorius, keliavo į greičio ruožą ir bandė atitverti nesaugias, pavojingas vietas, susiformavusias duobes, kurių pažymėti kelio knygose nespėjo niekas.
Būtent šuolis per vieną tokių duobių, manoma, tapo problemų pradžia „Kreda“ ekipažui. Fotografas Tomas Tumalovičius, organizacijos „Nuotykių fabrikas“, kasmet siūlančios lietuviams prisijungti prie nuotykio Dakaro ralyje, įkūrėjas, nufilmuotame reportaže matyti, kad prieš vieną tokių duobių sustabdyti lekiančio Vaidoto Žalos nespėjo susirinkę lietuviai.
Tiesa, čia tautiečiai užstrigusiam sportininkui padėjo išsikapstyti iš klampaus smėlio ir važiuoti toliau. Per tą laiką atskriejo ir A. Juknevičiaus „Toyota Hilux“, pramintas Lape.
„Stok, stok, Antanai!“ – bandė šaukti ne vienas toje vietoje stovėjęs Dakaro ralio gerbėjas iš Lietuvos, visgi sportininkų ekipažas rodomų ženklų nepastebėjo ir kaip reikiant pylė į duobę.
„Nuplyšo visiškai“, – toks komentaras suskambo po smūgio į kietą, šlapią smėlį.
Sportininkų ekipažas čia nesustojo ir nuvažiavo toliau, tačiau, panašu, problemos pasivijo įlindus giliau į kopas. Pasiekę vieną tarpinių taškų „Kreda“ duetas sustojo ir pranešė, kad yra techninių nesklandumų.
Vėliau pasigirdo žinia, esą ekipažas juda toliau. Tačiau Dakaro ralio organizatorių GPS davikliai tylėjo – judesio kopose nerodė. Greičiausiai po remonto ekipažui pavyko įveikti dar gabalėlį kopų iki kito tarpinio greičio ruožo punkto ir ten vėl buvo sustota.
Galiausiai po kelių valandų tylos ekipažas pranešė, kad „lūžo reduktoriaus „flanšas“. Kitaip tariant, iš keturių varančiųjų ratų automobilyje liko du – užpakaliniai. Komandai pavyko sulaukti pagalbos iš „Overdrive“ sunkvežimio ir juda toliau. Tuo pačiu „Delfi“ žurnalistas Saudo Arabijoje Karolis Birgilas informavo, kad nepaisant visko, ekipažo dar laukia daugiau nei šimtas kilometrų per nemažas kopas ir naktį.
Ir nors komanda pažadėjo, kad daugiau žinių suteiks grįžusi į bivaką, nei „Kreda“ atstovai žiniasklaidai, nei Dakaro ralyje dirbantys žurnalistai platesnėmis naujienomis apie tai, kas nutiko, nepasidalino. Komanda atsitvėrė tylos siena.
Kaip pasakojo kiti sportininkai, važiavę kopomis naktį, maršrutas išties nelengvas, mat tamsoje nematyti reljefo, tad labai lengva įkristi į duobę ir joje užstrigti. Be to, organizatoriai antrajai Dakaro dienai buvo paruošę ir ypač klaidžių navigacijos užduočių, kurias įveikti pavyko ne visiems. Pavyzdžiui, Benedikto Vanago ekipažas beklaidžiodami prarado kone valandą.
Vaidotas Žala ir Paulo Fiuza neslėpė, kad šuolis per duobę, kurioje galimai buvo apgadintas ir A. Juknevičiaus bolidas, buvo išties skausmingas. Tačiau kas tiksliai nutiko kolegoms, nežinojo.
Kaip „Delfi“ trumpai informavo drauge su komanda važiuojantis K. Birgilas, mechanikams teko praleisti bemiegę naktį remontuojant automobilį, tačiau, panašu, startuoti pavyks.
Dakaro organizatoriai trečiosios dienos išvakarėse paskelbė ir tai, kad nebebus maratoninio greičio ruožo, mat liūtys apsėmė bivaką, kuriame turėjo nakvoti nuo mechanikų komandų atskirti lenktynininkai. Tad startavę trečiąją Dakaro dieną, sportininkai keliaus į kitą nei buvo numatytą bivaką, ir iš viso turės įveikti kone 700 km atstumą su greičio ruožu ir pervažiavimu.