Šių metų lenktynininkų planuose – dėmesys sau.
„Reikės save paremontuoti, nes dabar visus metus teks gyventi su nuoskauda, kad šiemet mes neturime to rezultato, kurio tikėjomės, – pasakojo A. Juknevičius. – Bet tikrai yra tikslas startuoti kitų metų Dakare. Tik gal be klaidų.“
„Saviremontas“ laukia ir Dariaus Vaičiulio. Tiesa, kas tiksliai slepiasi po šiais žodžiais, „Craft bearings“ šturmanas neišduoda. Tačiau drąsiai pažado, kad dalyvaus ir 2020-ųjų Dakare – neduoda.
„Kol kas negaliu pasakyti, turiu savų planų. Paaiškės per kelis artimiausius mėnesius“, – sakė DELFI studijoje D. Vaičiulis.
Dramos ir paskutinės sekundės
Kalbėdami apie nuotykius 2019-ųjų Dakaro ralyje, abu vyrai juokavo, kad pasižiūrėję atgal jaučiasi lyg būtų dramos aktoriai, o viskam, kas vyko, parašytas scenarijus.
„Ateina tas kartas, kai turi atsitikti kažkas, tai šis kartas, matyt, buvo toks – gavom savo puodą košės išsrėbti. Kai pagalvoju, net neįsivaizduoju, koks jausmas neįveikti Dakaro, nes mes kol kas visą laiką finišavome, nors ir sunkiai važiavome“, – kalbėjo A. Juknevičius.
D. Vaičiulis pastebėjo, kad dažnai yra taip, jog siekdamas geresnio rezultato, dažnai važiuoji ant galimybių ribos. Ir nors pirma Dakaro diena buvo nebloga ir saugi.
„Antrą dieną, matyt, dėmesio trūkumas, mūsų nesusikalbėjimas, smulki klaidelė baigėsi apsivertimu. Ir jeigu vien apsivertimas, tai valanda ir Dakaras toliau tęsiasi“, – kalbėjo šturmanas.
Blogiausia tai, kad apsivertęs ekipažas liko ant stogo. Ir tol, kol pro šalį važiavę kiti lenktynininkai komandą atvertė ant ratų, kol vėl buvo užvestas variklis.
Tiesa, nerimo dėl naujo automobilio A. Juknevičius neslėpė dar prieš išvykdamas į Dakarą. Pasak jo, senasis automobilis buvo nuodugniai patikrintas, be to, per sezoną juo būdavo įveikiamas vienas kitas pasaulio ralio reido čempionato etapas, todėl buvo žinomos menkiausios smulkmenos. Pirkdami naują automobilį jie pasidomėjo automobilio būkle, tačiau visgi dėl pradėjusio kaisti variklio, anot A. Juknevičiaus mechanikų, gali būti kalti būtent ankstesni „Hilux Overdrive“ šeimininkai.
„Mes turime visą reglamentą, kaip elgtis su automobiliu po apsivertimo, kaip jį užvesti. Viską padarėme teisingai“, – pasakojo lenktynininkas, bet kaisti variklis pirmą kartą pradėjo dar antrą Dakaro dieną.
Vienas stogas ir vieneri akiniai
Juokinga detalė – į Dakarą išsirengusi komanda, pirkdama atsargines detales, viso pirko po dvi. Išskyrus stogą.
„Aš buvau prirašęs, kad reikia dviejų stogų. Bet komandos inžinierius nusprendė, kad antro stogo nereikia. Sakė, kad aš ne iš tų, kurie vartosi“, – juokėsi A. Juknevičius, prisiminęs, kodėl po „stogo“ visą likusį Dakarą važiavo aplamdytu automobiliu.
Ir „stogas“ buvo ne vienintelė problema. Apsigadino tarpusavio pasikalbėjimo įranga, todėl maratoniniame, dvi dienas trukusiame, greičio ruože komandai teko kalbėtis vienas kitam šaukiant arba gestų kalba.
Komanda prisipažino, kad lenktynėms tokioms, kokios jos buvo dėl nuolat kaitusio variklio, nebuvo paruošusi ir automobilio. Mat „Overdrive Hilux“ turėjo labai prastus žibintus, kurie tamsoje, kopose, ne ką tepadėjo orientuotis. Per plauką galimam važiavimui naktimis pasiruošė ir D. Vaičiulis. Įprastai su akiniais nuo saulės, pritaikytais turintiems regėjimo trūkumų, matomas vyras dėl viso pikto buvo įsimetęs ir įprastus akinius regėjimui, o jų kaip tik ir prisireikė tada, kai ekipažas finišavo naktį.
„Tai kai keičiausi akiniuis, kišau į šalmą, nulūžo viena kojelė. Tai nieko blogo, jie man laikėsi, aš viską mačiau, tik aplinkiniams visiems buvo juokinga“, – šypsojosi šturmanas.
Navigacija pėdomis
Kopose naktį – daugiau pavojų nei malonumo. Tuo savo kailiu įsitikinti teko ekipažui, kuriam per tris labai aukštų kopų masyvus teko važiuoti aklinoje tamsoje.
Pasitelkti teko išmanumą. Pavyzdžiui, vieną kelio tašką ekipažas surado sugudravęs: D. Vaičiulis su įjungtu žibintu ant kaktos liko stovėti kopos viršuje, o A. Juknevičius, nusileidęs žemyn, lėkė į viršų, kad matytų, kur lėkti ir kur šturmanas.
Tačiau vien tokios taktikos neužteko, tad į kopas pasivaikščioti išėjo D. Vaičiulis. Jis pasakojo, kad išmynė pėdomis taką, rodantį pilotui, kur važiuoti, o pavojingas vietas, kur verstis nuo kopos, pažymėjo nubrėžęs brūkšnius.
„Ką padarysi, tokia išgyvenimo strategija, – pasakojo D. Vaičiulis, o jam antrino A. Juknevičius: – Mes buvome užsispyrę, kad turime surinkti visus kelio taškus. Nes pradžioj turėjome tą mintį, kad galbūt tuos tris taškus praleisti, gauti už kiekvieną po 40 min. baudos, bet užsispyrėme, kad viską reikia susirinkti.“
20 proc. skirtumas
Beje, tai, kad prie „Overdrive Hilux“ variklio remonto stojo dviejų komandų mechanikai, galima sakyti, taip pat padėjo „Craft bearings“ ekipažui grįžti į greičio ruožus – viena komanda nebūtų susitvarkiusi.
Paklaustas, kurios komandos mechanikai pametė cilindrų vožtuvo dangtelį, A. Juknevičius neslėpė – tą padarė „Craft bearings“ mechanikai. Tiesa, paskelbus, kad komanda finišo nebepasieks, netrukus trūkstama detalė atsirado karteryje – beliko surinkti variklį ir išleisti komandą į startą.
Antrą kartą stebuklas įvyko pora dienų vėliau, kai komandai lūžo vienos variklio galvos smeigė ir teko ieškoti jos bivake. A. Juknevičiaus mechanikai iš pradžių bandė rasti varžtą vietinėje „Toyotos“ dalių parduotuvėje, tačiau reikiamos detalės nerado, o tada paaiškėjo, kad varžtas yra Benedikto Vanago komandos stovykloje. Būtent iš čia varžtas buvo pasiskolintas.
Išspręstos techninės bėdos lėmė, kad ekipažas galėjo važiuoti visu tempu. Ir, kaip aiškino D. Vaičiulis, net matematiškai skaičiuojant yra taip, kad norėdamas patekti tarp 10-ies greičiausių, gali nuo lyderių atsilikti apie 20 proc. Būtent tokius rezultatus rodė jų komanda tada, kai buvo išspręstos techninės problemos.