„Dakarą žmonės supranta kaip labai karštą vietą, bet Saudo Arabijoje dieną gali būti 30-35 laipsniai karščio, o naktį gali būti 0 ir net sniego. Vadinasi, naktį mes šąlam ir tikrai šąlam. Technikai dirba lauke“, – „Delfi“ laidai „Ar galiu užeiti?“ pasakojo komandos „Gurtam Toyota Gazoo Racing Baltics“ narys B. Vanagas, pridurdamas, kad apranga irgi turi būti pritaikyta tam, kad tiktų ir tuomet, kai būna labai karšta, ir labai šalta.
O kokia temperatūra būna bolido viduje? „Lenktynių metu būna turbūt apie 30 laipsnių temperatūra, – įvardijo B. Vanagas. – Mes tikrai labai stipriai prakaituojame.“
Bolide nėra jokių tik patogumui skirtų dalykų, nes bolidas skirtas ne tam. „Šis automobilis yra skirtas tam, kad tu siektum rezultato, o ne tam, kad būtų kuo patogesnis, – įvardijo B. Vanagas, pridurdamas, kad tai – visiškai asketiškas dalykas. – Aišku, tu turi pasiruošti savo darbo vietą, nes tu ten praleisti labai daug laiko, bet prabangai čia vietos nėra. Nežiūrint į tai, kad čia turbūt – vienas brangiausių automobilių Lietuvoje.“
Vienas svarbiausių ne techninių dalykų B. Vanago bolide – geriamas skystis, kuriam bolide įrengta speciali metalinė dėžė, iš kurios geriama per šlangutes, pritvirtintas prie diržų. „Tai nėra vanduo, nes jei aš gerčiau tik vandenį, išplaučiau blogas medžiagas, bet gerąsias – irgi. Aš turiu atsistatyti, nes per dieną aš išgeriu iki 10 litrų vandens. Tai įsivaizduokit – kibirą išgeri, – skaičiavo lenktynininkas ir iš karto išgirdo klausimą, o kur ir kaip, geriant tiek skysčių, lenktynininkas gali nusišlapinti. – Šiaip profesionalūs pilotai kai kurie naudoja vystyklus, kai tu gali daryt į kelnes, aš to kažkaip nenaudoju, man netinka.“
B. Vanagas skaičiuoja, kad nors Dakaro metu per dieną išgeriama apie 10 litrų skysčio, į tualetą einama panašiai kartų kaip ir įprastai, nes daug skysčių tiesiog išprakaituojama.
„Įprastai aš žinau, kiek galiu išgerti, bet man yra buvę du kartai gyvenime, kai supratau, kad jau „pila akis“ ir yra taip blogai, kad aš du kartus gyvenime džiaugiausi, kad pramušiau ratą, – pasakojo B. Vanagas, neslėpdamas, kad tai gali būti susiję. – Taip, kada esi vienokioje ar kitokioje desperacijoje, tu prarandi koncentraciją, koncentracijos pasekmė – klaida. Geriausiu atveju – pramuštas ratas, bet gali būti ir gerokai blogiau.“
Beje, įdomus faktas, kad šis „Toyota Hilux“ turi ne durelių pritraukėją, kurį įprastai turi naujesni automobiliai, o atitraukėją. Reiškia, vos paspaudus durų rankenėlę, durys pačios atsidaro. O durelėse – net kelios kišenėlės patiems svarbiausiems daiktams, tarp kurių – medicininiai dalykai, lietpaltis ir Vyčio vėliava. Pervažiavimų metu durelėse esančioje kišenėlėje gali būti ir B. Vanago mobilusis telefonas, tačiau greičio ruožų metu mobilusis keliauja į specialią vietą už vairuotojo sėdynės, kur yra užplombuojamas.
Automobilis yra labai garsus, todėl važiuodami vienas su kitu kontaktuoja per ausines, o greičio ruožuose jas keičia šalmai. Be šalmų dar viena svarbi saugumo detalė – speciali sėdynė. „Šita sėdynė panaši į vaiko kėdutę, – kalbėjo kėdę aprodydamas B. Vanagas. – Įkrenti į ją, čia yra diržai, susisega ir tave prispaudžia prie sėdynės taip, kad tu negali pajudėt. Tu gali būti saugus avarijos atveju. Tavo tik kojos, rankos ir galva gali kažkiek judėt. Viskas dėl saugumo.“
„Delfi“ laida „Ar galiu užeiti?“ į B. Vanago bazės duris pasibeldė prieš pat visai technikai išvykstant į Saudo Arabiją, todėl lenktynininkas ne tik atskleidė įdomių detalių apie Dakaro kasdienybę, bet ir iš arti aprodė savo bolidą. Ar žinote, kiek atsarginių ratų reikia pasiimti į Dakarą? Kodėl ne smėlis Saudo Arabijoje kelia didžiausią pavojų? Ir kodėl B. Vanagas savo bazės šiukštu nevadina garažu? Visi atsakymai – „Delfi“ laidoje „Ar galiu užeiti?“, kurią galite pamatyti čia.