Nors Dakarui ruošiamasi itin kruopščiai bei apgalvojami visi įmanomi scenarijai, kai ko numatyti neįmanoma. Pirmasis patirtas nesklandumas – dingęs B. Vanago bagažas, dėl kurio teko suvažinėti 700 kilometrų. Bet asmeninis bagažas – tik nedidelė dalis viso to, ką pasiima komanda. B. Vanagas skaičiuoja, kad vienam automobiliui aprūpinti Dakare kartu keliauja pilnas sunkvežimis dalių.
O kiek padangų reikia pasiimti? „Dakare yra 14 lenktyninių dienų, kiekvieną dieną išvažiuoji su šešiais ratais, tai mažiausiai šeši ratai vienai dienai“, – įvardijo B. Vanagas, tačiau iš karto pridūrė, kad tik 84 ratų nepakanka, visuomet pasiimama daugiau, nes jų reikia ir pasiruošimui: testams, treniruotėms. Komandos „Gurtam Toyota Gazoo Racing Baltics“ narys įvardijo, kad vieno rato kaina – daugiau nei 1000 eurų.
Vos į Saudo Arabiją nuvykusį B. Vanagą pasitiko ir smėlio audra, tačiau dar prieš išvykdamas kalbėjo, kad technikai labiausiai kenkia tikrai ne smėlis. „Smėlyje automobilis nesidėvi labai stipriai, tačiau Saudo Arabijoje yra visi pasaulio akmenys. Mes galvojame, kad Dakaras yra smėlis, bet smėlio Dakare yra 10 procentų, 90 procentų yra labai sunkios trasos, labai daug akmenų, tai tikrai ta vieta, kur automobilis dėvisi stipriai“, – „Delfi“ laidoje „Ar galiu užeiti?“ kalbėjo B. Vanagas. Jo teigimu, būtent dėl akmenų kartais net per dieną gali susidėvėti ir itin tvirtos detalės, kurias reikia keisti, o jų vertė gali siekti ir iki 30 tūkstančių eurų per vieną dieną.
B. Vanago komandos biudžetas šįmet – apie 1 mln. eurų. Tačiau, jo teigimu, tai nėra didelė suma – pernai Dakarą laimėjusios „Audi“ komandos biudžetas siekė apie 200-300 mln. eurų.
Kartu su B. Vanagu į Dakarą išvyksta didžiulė komanda, tarp kurių ir nuolat naktimis dirbantys technikai, tačiau trasoje automobilį galima tvarkytis tik su tuo, ką turi pačiame automobilyje. „Automobilyje turime nemažai įvairiausių įrankių. Per 5000 kilometrų nutinka įvairiausių dalykų, todėl mes turime treniruotis, labai gerai žinoti automobilį ir gebėti pataisyti, jeigu galim, – kalbėjo B. Vanagas, aprodydamas, kur automobilyje sudėti atsarginiai skysčiai ir ne tik. – Štai čia yra kastuvai, jei netyčia tau reiktų išsikasti automobilį. Kopose tikrai būna visko“.
Automobilyje yra ir vadinamieji smėlio padėklai, kurie taip pat naudojami įklimpus.
O jei Dakare akmenų daugiau nei smėlio, tai kiek atsarginių stiklų pasiimama kartu? „Išvažiuodami į Dakarą vežamės turbūt kokius 6-7 priekinius stiklus, – skaičiavo B. Vanagas. – Stiklo nereikia, jei nepasiveji priekyje esančio automobilio, nes į stiklus gali atsitrenkti tik tai, kas yra pakilę. Jei važiuoji vienas trasoje ir prieky tavęs nieko nėra, nieko negadini, bet jeigu vejiesi kitą automobilį ir iš po jo ratų kyla akmenys, jie gali patekti į tavo priekinį stiklą ir sudaužyti.“
Beje, šoniniai stiklai pagaminti iš organinio stiklo, tačiau ir jie nuo smūgio gali sueižėti, tad kartu į Dakarą keliauja ir šoniniai atsarginiai stiklai.
„Mes vežame labai daug visokiausių dalykų, – pasakojo B. Vanagas, atverdamas automobilio šone įrengtas daiktų dėtuves, kuriose – ne tik kastuvai, atsarginiai skysčiai, įrankiai, bet ir lynas. – Jei nori turėt pagalbos, turi būt užsikabinęs lyną ir laukti, kad galėtum greitai prikabinti kitam. Jei tuo metu pradėsi galvoti, ką daryti, niekas tavęs nelauks. Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas.“
„Delfi“ laidai „Ar galiu užeiti?“ savo bazės duris atvėręs B. Vanagas pasakojo ne tik apie techninį pasiruošimą, bet atskleidė ir daugiau detalių. Tad kiek skysčio per dieną trasoje išgeria B. Vanagas? Kodėl savo bazės šiukštu nepavadintų garažu? Ir kodėl jo komandos kabinete ant sienos galima rasti net plastmasinių Dakaro medalių? Visi atsakymai – laidoje „Ar galiu užeiti?“, kurią galite pamatyti čia.