„Rankos turi atsigauti, nes kairėje rankoje yra lūžę šeši kaulai, o dešinėje keturi, – su plačia šypsena veide žurnalistams oro uoste pasakojo B. Bardauskas. – Niekada nepamiršiu, kad gydytojas, išsididinęs rentgeno nuotraukas pasijuokė, kad teks sudėti „Lego“.
Po operacijos B. Bardauskas parą nejudino rankų. „Nelabai gerai jaučiausi, tačiau vaistukai padėjo – pirštai juda. Metai laiko ir pirštai sugis“, – kalbėjo B. Bardauskas.
Organizatoriai įsipareigojo B. Bardauską iš Limos ligoninės pristatyti į Lietuvos ligoninę, todėl iš Vilniaus oro uosto motociklininkas buvo išvežtas greitosios pagalbos automobiliu lydint medikams.
„Ten, turbūt, apžiūrės rankas ir išrašys vaistų nuo skausmo, – spėjo B. Bardauskas. – Skausmas yra labai didelis. Vaistų paprašiau, kai tik lėktuvas pakilo. Gavau lėktuvo vieną „ukolą“ ir dabar ramiau“.
B. Bardauskas rankas susilaužė paskutinę Dakaro lenktynių dieną, įkritęs į didelę duobę.
„Iškart pamačiau, kad rankos kreivos, supratau, kad jos lūžusios. Bet tuomet suveikė jaunatviškas adrenalinas, sėdau ant motociklo, pavažiavau gal 200 metrų, bet pajutau, kad galiu apalpti. Teko sustoti ir spausti pagalbos mygtuką. Žiūrėjau į tolstančius motociklus, o mintyse skambėjo daina „Kai verkia vyrai, jie verkia tyliai“. Netrukus atskrido sraigtasparnis, nuskridome prie tos pačios duobės, nes joje buvo dar vienas motociklininkas. Jo traumos buvo kur kas rimtesnės“, – prisiminė B. Bardauskas.
Pasak jo, ta duobė daugeliui lenktynininkų tapo kertiniu Dakaro lūžiu.
„Nieko tikrai dėl to nekaltinu“, – pabrėžė B. Bardauskas.
Jis prisipažino, kad iki šiol jam galvoje tarsi pasikartojantis trumpas siužetas sukasi duobės vaizdas. „Daug kartų bandžiau susidėlioti, ar reikėjo „gazo“ duoti, ar reikėjo atmesti motociklą... Bet nuolat ta duobė sukasi galvoje“, – kalbėjo B. Bardauskas.
Apie ateities planus lenktynininkas kol kas neatviravo. „Bijau prisišnekėti, bet buvo smagu. Tai didelis renginys, kuriame yra daug adrenalino, daug rizikos, aplink tik įdomūs žmonės, – atsargiai į klausimą, ar dar kartą pasiryš Dakarui, atsakinėjo B. Bardauskas. – Tai yra didelė viena šeima. Bet nenoriu švaistytis pažadais“.
Tai buvo ketvirtasis B. Bardausko Dakaras. „2009-aisias susilaužiau abi rankas ir 2019-aisias abi… Pirmą kartą teko gydytis du metus. Turiu rankos nuotrauką: plokštelė, plokštelė, varžtai, dar kelios plokštelės ir krūva varžtų“, – šypsojosi B. Bardauskas.
Pokalbio pabaigoje, paprašytas apibūdinti, kas yra Dakaras, lenktynininkas pasakė atvirai: „Tai yra labai vyriška, baisu, įdomu, ekstremalu, daug adrenalino“.