Stebina „Peugeot“ komandos mastai
Tokią prabangą sau leisti gali nedaugelis komandų – privačios ekipos, turinčios po 1-2 lenktynininkus, apie trasoje važiuojančius techninės pagalbos sunkvežimius gali tik svajoti. Tačiau gamyklinės, savo gretose turinčios 3 ir daugiau ekipažų, sau leidžia kur kas daugiau. Lietuviams didelį įspūdį paliko „Peugeot“ komanda, kurios lenktynininkai dominavo Dakare 2016 ir 2017-ais metais.
„Peugeot“ komanda tarp bivuakų keliauja keliolika „Traveller“ mikroautobusų, keliais detalių pilnais sunkvežimiais ir kemperiais. Kiekvienas lenktynininkas turi po atskirą namelį ant ratų, tarsi viešbučio kambarį, ir miega atskirai nuo visų“, – pirmųjų dienų įspūdžius pasakojo A. Laucius.
Keturiems komandos automobiliams skirta šimtai detalių – vien atsarginių ratų yra 360. Iš jų būtų galima sudėti ne vieną Dakaro raliui skirtą „Peugeot“, komanda neturi tik atsarginių rėmų ir variklių. Rėmo keitimas išvis yra draudžiamas, o už variklio pakeitimą skiriama kelių dešimčių valandų bauda, reiškianti bet kokių pretenzijų į aukštą rezultatą palaidojimą. Todėl stiprios komandos taupo svorį ir papildomų variklių net neima.
Atsargines dalis daugelio komandų atstovai gabena sunkvežimiais, kursuojančiais iš vieno bivuako į kitą. Tačiau greičiausios ir gausiausios komandos sau leidžia dalį detalių gabenti lenktynių trasoje ir, jeigu prireiktų, pagelbėti sugedusiems savo ekipažams.
„Pavyzdžiui, „Peugeot“ tentais apkabinėtas sunkvežimis važiuoja trasoje, bet nelenktyniauja dėl pozicijų. Jis tik gabena daugybę atsarginių „Peugeot“ detalių, o kabinoje sėdi geriausi mechanikai, galintys greitai padėti nutikus nelaimei trasoje“, – sakė A. Laucius.
Nelenktyniaujantys sunkvežimiai – dėl taisyklių
Dakaro ralio taisyklėse numatyta, kad dalyviams draudžiama gauti pagalbą iš šalies: padėti sugedusiam ekipažui gali tik kitas Dakaro ralio dalyvis. Organizatoriai kiek pro pirštus žiūri į šios taisyklės taikymą rikiuotės gale esantiems ekipažams, tačiau lyderiai jos laikytis privalo griežtai. Todėl dėl aukščiausių pozicijų kovojančios komandos, be automobilių ekipažų, registruoja ir vieną sunkvežimį. Jo pareiga – važiuoti kuo arčiau lėčiausio komandos automobilio ir sustoti padėti, jeigu to prireiktų. Pavyzdžiui, duoti atsarginių detalių ar kažką suremontuoti.
„Sunkvežimių įskaitoje važiuoja virš 30 ekipažų, bet reali kova vyksta gal tarp „Top 20“. Likusiųjų užduotis – ne užimti kuo geresnę vietą, bet teikti pagalbą komandos automobiliams“, – pasakojo M. Plukys.
Jis juokavo, kad sunkvežimiai lyderiams pagalbą vis tik suteikia gana retai. Jų automobiliai būna puikiai paruošiami prieš kiekvieną etapą ir, kone perrenkami iš naujo, tad tikimybė kažkam sugesti – itin maža. O vairuotojai dideles klaidas padaro itin retai. Tačiau kai tokią padaro, Dakaras paprastai baigiasi ir joks technikų sunkvežimis nebegelbėja.
Geriausias pavyzdys – pirmame greičio ruože ketvirtą vietą užėmęs Bryce‘as Menziesas, antrame nuvažiavęs vos 6 kilometrus. Jis nepatikėjo organizatorių pateiktoje kelio knygoje dviem šauktukais pažymėtu pavojingu tramplinu – amerikiečiui pasirodė, kad tai tik nedidelis pakilimas. Taip nebuvo – pašokęs į orą, B. Menzieso vairuojamas dviem ratais varomas MINI keletą kartų vertėsi per priekį.
M. Plukys priminė, kad net ir be pagalbos savo komandai teikimo sunkvežimių ekipažai turi ką veikti. Juk jeigu kitiems komandos nariams sekasi gerai, jie taip pat gali pasivaržyti – žinoma, pernelyg nerizikuodami, juk jų tikslas – atvažiuoti iki finišo. Tačiau taip galima užimti visai neblogą poziciją – pavyzdžiui, pagalbinis „Astana Racing“ komandos iš Kazachstano sunkvežimis po trijų etapų užima 13-ą vietą.
Kita sunkvežimių ekipažų veikla, jeigu jų komandoms sekasi gerai, – pagalba kitiems dalyviams. Projekto #iGo2Dakar dalyvis priminė, kad 2017-ųjų Dakaro ralyje pro šalį važiavęs „Toyota“ komandos pagalbinis sunkvežimis pagelbėjo Benediktui Vanagui, kurio „Toyota Hilux“ sugedo – davė reikiamas detales bei papasakojo apie remontą. Tiesa, tai lenktynininko neišgelbėjo – Dakaras tą dieną jam baigėsi.