„Žalvario“ komandos šturmanas Edvardas Duoba pasielgė kaip tik taip – už galimybę pamatyti Dakarą ne tik paklojo kalną pinigų. Dar daugiau – iškeitė patogią buitį į gyvenimo sąlygas, kokios net griežto režimo kalėjime dienas leidžiantiems blogiukams greičiausiai pasirodytų pernelyg žiaurios.
„Žinojau kur lendu, todėl itin didelio šoko nebuvo. Iš Dakarą išgyvenusių pasakojimų supratau, kad man taip pat bus sunku. Neaišku, tik kiek ilgai išversiu, kur yra mano paties galimybių ribos. Faktas, kad jei pavyksta išvengti technikos gedimų, net ir ilgiausias bei sudėtingiausias greičio ruožas atrodo „normalus“. Tačiau kai sugedus sankabai ar nusisukus pusašiui pakimbi įstrižai didžiulės smėlio kopos, juokinga nebūna. Mes su Antanu tokiais dalykais buvome „lepinami“ praktiškai kiekvieną dieną. Savo sūnui, jei jis sugalvotų įsivelti į tokią avantiūrą ir klaustų mano patarimo, patarčiau pagalvoti apie kokį nors kitą užsiėmimą“, – atviravo E. Duoba.
Edvardas prisipažino, kad ypač sunku buvo antrajame 518 kilometrų ilgio greičio ruože Andų priekalnėse, kai jie pradėjo strigti kopose sugedus sankabai: perkasti smėlio jūrą svilinant maždaug 40-ies laipsnių karščiui – tikrų tikriausias Sizifo darbas.
„Tąkart buvau pasiruošęs patikėti, kad pragaras egzistuoja ir kad mes buvome į jį įkėlę koją. „Fesh-fesh“ sunkios smėlio dulkės – tikrų tikriausias velnio išradimas. Jų kasdien būna pilnos akys, ausys ir burna. Jei automobilis į tokį akivarą patenka įsibėgėjęs, didelės bėdos nėra, bet jei tik dėl kokių nors priežasčių – pavyzdžiui, kyšančių aštrių akmenų – sulėtini greitį, automobilis tiesiog įsiurbiamas. Apskritai be Antano patirties ir užsispyrimo, jo gebėjimo racionaliai mastyti būtų visiška bėda ir vargu ar aš būčiau „pasirašęs“ tokiai avantiūrai“, – prisipažino Edas.
Nepaisant to, kad „Žalvario“ ekipažo šturmanas keletą metų sukiojosi bekelės lenktynių aplinkoje, atvažiavus į Argentiną ir Čilę nemažai dalykų teko atrasti iš naujo. Pavyzdžiui tai, kad norint atsivėsinti vandenį reikia pilti ne ant galvos, o ant krūtinės. Kad patekus į kokią nors ekstremalią situaciją, geriau penkias minutes ramiai pasėdėti, išgerti vandens, leisti nuslūgti emocijoms ir tik tada galvoti apie problemos sprendimo būdą.
Bene sunkiausias dalykas, kurio išmokti apskritai vargu ar neįmanoma – išsaugoti darbingumą ir maksimalią dėmesio koncentraciją tada, kai po velniškai sunkios dienos, miegui lieka dvi ar trys valandos.
„Aš puikiai suprantu, kad nuo mano klaidos pateikiant būtiniausią informaciją apie greičio ruožo ypatumus ar pavojingas vietas, gali priklausyti ne tik kurio nors etapo rezultatas. Ant kortos pastatyta viso ekipažo narių gyvybė, nes greičiai čia didžiuliai, o galimybių nusisukti sprandą – kiekviename žingsnyje. Pavyzdžiui, penktą dieną reikėjo važiuoti kanjono šlaitais vingiuojančiu keliuku, nuo kurio nuslydus žemyn neabejotinai baigtųsi ne tik šios lenktynės. Turbūt šitie dalykai suteikia jėgų“, – dėstė E. Duoba.
Dakaro naujoką stebino ir tai, kad Antanas nepaisant sudėtingiausių sąlygų, sugeba matyti aplinką ir suvokti, kad ir Argentinoje, ir Čilėje trasos driekiasi fantastiško grožio vietomis. Atakamoje apskritai galima kurti filmus apie gyvenimą Marse.
Visą informaciją apie tai, kaip Lietuviams sekasi Dakaro ralyje sekite
N40 vyrų autoklubo tinklapyje bei socialinio tinklo „Facebook“
paskyroje.