– Pirmą kartą Dakaro ralį stebėjote ir sekėte kaip žiūrovas. Ar ateityje galime jus dar išvysti lenktynininkų gretose?, – laidoje „Delfi tema“ buvo paklaustas A. Juknevičius.
– Man stebėjimas kaitino kraują. Dar tikrai nepraradęs ambicijų lenktyniauti. Dar anksti kalbėti apie kitus metus, kita vertus, į šį klausimą vienintelis ir galiu atsakyti.
Kol kas atsakymo neturiu. Pasižiūrėsime, ką atneš atneš rytojus, bet tikslas yra dalyvauti Dakare.
Man apskritai šie metai – jubiliejiniai.
Prieš 20 metų pirmą kartą startavau Dakaro ralyje, kuris dar vyko Afrikoje. Nuo 2009-ųjų, kada ralis persikėlė į Pietų Ameriką, vienaip ar kitaip nepraleidau nė vieno ralio.
Laiko stebėti nebuvo, dabar Dakarą stebėjau kitomis akimis ir pamačiau labai įdomių dalykų. Patekau į virtuvę, kurios negali pamatyti dalyvaudamas tiesiogiai ralyje.
– Matėme, ralio metu buvote susitikęs ir su Nasseru Al-Attiyah. Ar stebėjosi kiti lenktynininkai, pamatę jus visiškai kitame amplua?
– Nasseras prašė atsiųsti vaizdo įrašą, kaip jis ten skrieja greičio ruože. Vaizdų ėmė prašyti ir Yazeeras Rajhi, kai pamatė, kad filmuoju ralį.
Aš nepretenduoju į žurnalistą ar reporterį, bet kai esi trasoje, kažką pamatai, nufilmuoji, turi greitai pasidalinti turima informacija, kol tai aktualu, įdėti į socialinius tinklus, atsiųsti Delfi ir panašiai.
Supratau, koks tai atsakingas ir kartu nelengvas darbas. Kitu atveju jei vėluoji, praeina valanda, antra, visi žino, tad tavo turima medžiaga greitai tampa nebeįdomia istorija ir praranda prasmę.
Ką pagauni, turi operatyviai išsiųsti. Supranti, kad turi unikalią medžiagą, o sėdi vidury dykumos, nėra jokio ryšio. Tai turėdavau viską mesti, sėsti į mašiną, lėkti iki taško, kuriame yra ryšys.
Turėjome specialų žemėlapį, kuriame sužymėti ryšio bokšteliai, kartais iki jo – 60-70 km. Ir tai nedidelis atstumas dykumos masteliais. Kartais per dieną iki 800 km pravažiuodavome.
– Buvote tas, kuris iš labai arti padėjote stebėti lietuvių rezultatus. Benediktas Vanagas ir Vaidotas Žala nebaigė ralio, išskyrus Roką Baciušką, kitiems taip pat nepavyko pagerinti bent jau pernykščio rezultato. Ar galima sakyti, kad tai prasčiausias lietuvių lenktynininkų pasirodymas per pastaruosius kelerius metus?
– Nėra blogo rezultato. Reikia žiūrėti kiek kitaip. Kiekvieną kartą kai suklumpame, turime atsitiesti. Tam reikia kitokios kinetikos, turime apgalvoti, kas įvyko ne taip.
Tai veda prie naujų pasiekimų ir pergalių. Jei kažkuriais metais nepavyko, negali sakyti, kad tai jau labai blogi metai. Ne, žiūrėkime kitaip.
Visi dabar purto galvas, kas įvyko. Purto Benas, purto Vaidas, net ir Rokas nėra laimingas antra vieta, nors jį pasveikinau, sakau, tau taip viskas gerai klostosi: pernai trečias, šiemet – antras, kitais metais būsi pirmas.
Jis – jaunas, jam viskas prieš akis. Taip, turėjo būti pirmas, bet matėme, kad ralis neprognozuojamas, nenuspėjamas iki paskutinės sekundės.
Žinau tūkstančius istorijų, kai pergalės ir medaliai nuplaukė paskutiniuose kilometruose ar net pasiekus finišo podiumą. Pamenate istoriją su Stephane'u Peterhanseliu? Jis vieno Dakaro nėra laimėjęs, nors jau visi sveikino su pergale. Užvažiavus ant finišo podiumo jau kabino medalį, atrodė, pergalė, bet užsikirto pavarų dėžė ir nebegalėjo nuvažiuoti nuo rampos.
Dakaras skaitomas įveiktu tuomet, kai pasieki finišo podiumą ir už 150 metrų nuo jo kerti paskutinį laiko kontrolės tašką bei lenktynių techniką pastatai į specialią uždarą finišo aikštelę.
Atbėgo mechanikai, lindo po mašina, ėmė atkabinėti dėžę, kadangi ją atkabino, jį paskundė konkurentai, kurie buvo už nugaros. S. Peterhanselis neteko titulo, buvo diskvalifikuotas, nes neįveikė paskutinių 150 metrų be machanikų pagalbos, o ten pagalba iš šono negalima.
Ir tokių istorijų tikrai ne viena.
– Ko pritrūko lietuviams, kad šiemet rezultatai būtų geresni? Stipresnės technikos, meistriškumo, patirties?
– Negalima bendrai kalbėti apie visus. Lietuviai yra labai stiprūs, jų yra daug Dakare, jie puikūs savo klasėse su tvirtais lietuviškais charakteriais.
Reikia individualiai vertinti, kas kiekvienam nepavyko. Tai ne krepšinis, tai individualus sportas.
Kiekvienas turi įvertinti, kas buvo blogai: ar kažkas neveikė strategijoje, ar pavedė psichologija? Juk buvo viskas gerai suplanuota prieš ralį, o štai – nesėkmė, kodėl? Kažkodėl vienas prakirto padangas, kitas patyrė smūgį, kažkam nesuveikė taktika. Į šiuos klausimus kiekvienas susidėlios atsakymus pats.
Už lenktynininkus, ar už Vaidą, ar Beną, negalima kalbėti. Pasidarys išvadas patys ir bus geresni nei šiemet. Sąžiningai į klausimus pirmiausia atsakys sau: kas buvo padaryta ne taip ir kodėl nepavyko.
– Titulą apgynė šeštą dešimtį skaičiuojantis N. Al-Attiyah, eilę metų greta favoritų – Carlosas Sainzas, kuriam pavasarį bus 61-eri, ar S. Peterhanselis, kuriam 57-eri. Tai nėra jaunuolių ralis. Tas pats V. Žala tiktų į sūnus, o R. Baciuška – į anūkus tam pačiam C. Sainzui. Koks optimalus amžius siekti geriausių rezultatų Dakaro ralyje?
– Taip, teisingai, bet čia iškart turiu vieną pastabą. Jei nepradedi Dakare važiuoti būdamas 25-erių ar 30-ies, bus sunku pasiekti gerų rezultatų debiutuojant 50-ies.
Tai brandžių žmonių sportas. Maratonas, kuriame ne sekundės dešimtosios dalys lemia pozicijas bendroje rikiuotėje. Dakaro metu rezultatą kuria daugelis sprendimų, kuriuos priimi ralio metu.
Ar Rokas jau dabar galėtų pretenduoti į Top-20 gretas? Manau, galėtų, nes jis turi patirties ralio krose ir ten pasirodė gerai. Dabar jis dvejus metus važiavo geriausioje bagių komandoje, kaip suprantu, su savo partneriais padarė investiciją ir važiavo su labai gera komanda.
Oriolis Mena yra labai geras šturmanas, nežinau, kodėl šiemet Rokas ne kartu su juo ir kodėl išsiskyrė jų keliai. Man pasirodė keistas sprendimas.
Prisimenant jo paskutinius kilometrus, kardano lūžimą, tai tiesiog nesėkmė. Sporte reikia fortūnos, kažkaip reikia ją prisijaukinti.
Manau, jis kitais metais laimės 1-ą vietą, savo karjeroje turės labai gerą įrašą. Klausimas, kaip įšokti į didžiųjų komandų gretas šalia tikrų Dakaro didmeistrių. Ten reikės pasistumdyti, bet kaip aš sakau, Rokui viskas prieš akis.
Visą „Delfi tema“ laidą stebėkite čia: