Nuo 2002-ųjų „Volkswagen“ gamyklinėje autosporto komandoje dirbantis Vytautas buvo vienas iš 15 inžinierių komandos narių, sukūrusių kovoms Dakare skirtus „Volkswagen Race Touareg“ visureigius. 2010-aisiais lietuvis padėjo Dakaro finišą Buenos Airėse pirmajam pasiekti legendiniam ralio meistrui Carlosui Sainzui, kurio automobilį prižiūrėjo maratone.
Klausiamas apie karjeros pradžią mažakalbis vaikinukas šypsosi, kad tiesiog reikiamu metu atsidūrė reikiamoje vietoje.
„Berods 2000-aisias vienas bičiulis mane pakvietė porą mėnesių padirbėti Belgijoje – pagelbėti šios šalies lenktynių komandos „RV Racing“ mechanikams. Tuomet „Audi A4 STW“ automobiliais dalyvavome Prancūzijos ir Belgijos žiedinių lenktynių čempionatuose.
Matyt, mano darbas belgams patiko, todėl šioms serijoms baigiantis komandos savininkas Rene Verbistas pasiūlė nuolatinį darbą. Ilgesniam laikui apsistojus Belgijoje netrukus teko padirbėti su vienu tenykščiu lenktynininku S. Henrardu, kuris „Dakaro“ lenktynėms ruošė bagį su „Volkswagen“ 1,9 TDI varikliu. Kadangi tokius pat motorus į savus bagius po metų nusprendė montuoti gamyklinė „Volkswagen Racing“ komanda, sulaukiau kvietimo prisidėti prie šio projekto.
Tąkart mums visai neprastai pasisekė – du iš trijų galiniais ratais varomų „Tarek“ bagių 2003-aisiais pasiekė Dakaro finišą, o būsimame maratone vokiečiai užsimojo startuoti su „Touareg“ visureigiais. Todėl rugpjūtį su kolegomis belgais persikraustėm į Volfsburgą ir per keturis mėnesius surinkome du visureigius. Tiksliau konstruktorių vizijas iš kompiuterio ekrano perkėlėme į realybę.
Nors tuo metu atrodė, kad neprastai žinom ko reikia Dakare, visgi pirmasis maratonas su „Volkswagen Race Touareg“ buvo pasiutusiai sudėtingas: daug kas lūžo, gedo, todėl dirbome dieną ir naktį. Po to kasmet visureigiai buvo vis tobulinami, gerinami, komanda iš tiesų perprato, kas lemia gerą rezultatą. „Volkswagen“ pergalę čia pasiekė šeštuoju bandymu ir triumfavo trejus metus iš eilės“, – prisiminė V. Obuolevičius.
2011-aisiais „Volkswagen“ pakoregavo automobilių sporto programą ir lenktynes bekele iškeitė į klasikinį ralį, o dar vėliau – milžiniško populiarumo sulaukusį ralio kroso pasaulio čempionatą. Nors drauge pasikeitė ir V. Obuolevičiaus darbo komandiruočių maršrutai, 2014-aisiais vilnietis pasiekė Dakaro finišą sėdėdamas šturmano krėsle greta Antano Juknevičiaus. Be abejonės, Vytautas kasmet atidžiai seka, kaip Dakare sekasi visiems Lietuvos pilotams.
Klausiamas, ar mūsiškės komandos yra subrendusios pergalėms Dakare ar bent jau finišui pirmajame dešimtuke, Vytautas prisipažįsta esą realistas.
„Žinoma, kad potencialo kautis su lyderiais mūsų vyrai turi. Tiek Benediktas, tiek Antanas jau sukaupę labai nemažai žinių ir pačios įvairiausios patirties. Nuo nesėkmių ar neprognozuojamų gedimų Dakare nėra apsaugotas niekas, todėl lyderių grupėje įmanomos visos – net ir labai netikėtos – rikiuotės.
Visgi, su visa derama pagarba Lietuvos komandoms, reikia pripažinti, kad techninėse sporto šakose „geležis“ yra esminis veiksnys, lemiantis rezultatą. Gamyklinės komandos, disponuojančios iš tiesų labai dideliais biudžetais, turi galimybes išbandyti visus techninius sprendimus, o lenktynių metu keisti didžiausias apkrovas gaunančias detales. Todėl natūralu, kad jų šansai kautis dėl vietos ant nugalėtojų pakylos nepalyginamai didesni“, – konstatuoja V. Obuolevičius.
„Volkswagen Motorsport“ komandos atstovo teigimu, neturint pakankamo atsarginių detalių kiekio, pilotai priversti tausoti techniką ir važiuoti taip, kad ji laikytų ne vieną greičio ruožą, bet dvi-tris lenktynių dienas, o dar geriau – vežtų iki didžiosios Dakaro pertraukos. Jei šias tiesas ignoruosi, greitas būsi labai trumpai ir greičiausiai nepasieksi finišo.
Tiesa, Vytautas mitu vadina teiginius, esą Dakare gamyklinės komandos per naktį perrenka visą automobilį. Kasdien išimami, apžiūrimi ir tik esant poreikiui keičiami pusašiai, guoliai bei amortizatoriai. Tas pats su šarnyrais bei vairo traukėmis – šie dalykai keičiami tik užfiksavus klibėjimą. Lenktynių pusiaukelėje per poilsio dieną, paprastai pakeičiama pavarų dėže ir pusašiai, net jei lig tol šie mechanizmai veikė nepriekaištingai. Vienintelis dalykas, kurį gamyklinių komandų pilotai kasdien, be jokių išlygų, gauna naują – padangos.
„Paprastai prie vieno gamyklinės komandos bolido dirba 3–5 mechanikai bei kompiuterinės įrangos specialistas. Kiekvienas mechanikas atsakingas už savo automobilio dalį. Tarkim kai „Volkswagen“ startavo Dakare, aš trejus metus buvau atsakingas už C. Sainzo visureigio priekinę kairę pusę. Jeigu mano pusėje problemų nebūdavo, eidavau padėti kolegoms. Vyresnysis automobilio mechanikas viską apžiūri, įvertina. Jis paprastai atsakingas už variklį“, – apie Dakaro užkulisius pasakojo V. Obuolevičius.
Vytautas atkreipė dėmesį į dar vieną svarbų dalyką – gamyklinių komandų pilotai per sezoną startuoja visoje eilėje pasaulio „Cross-Country“ ralio taurės etapų, koviniu režimu įveikia tūkstančius kilometrų, todėl būna suaugę su automobiliu. Prie nuolat palaikomos geros sportinės formos dar galima pridėti ir išsiugdomą gebėjimą tiksliau „skaityti“ bekelės reljefą, atpažinti pavojingas vietas ir t. t.