Nors dar vakar ryte buvo skelbiamas paskutinio Dakaro greičio ruožo startas, po paros lietuvius sutinkame Vilniaus tarptautiniame oro uoste. Lenktynininkai neslėpė, kad ypač nori sugrįžti į namus, tad iškart po greičio ruožo finišo skubėjo pristatyti techniką į uostą, iš kurio ji bus plukdoma atgal į Lietuvą ar kitas šalis, į kurias numatyta ją pristatyti.
Vienuolikto greičio ruožo metu Benediktas Vanagas iš 10-os pozicijos bendroje įskaitoje pakilo į 8-ąją, kurią jam pavyko išlaikyti paskutiniame greičio ruože. Ši pergalė Lietuvai yra istorinė ir rekordinė, mat iki šiol aukščiausias Lietuvos sportininkų pasiekimas Dakare buvo 11-a vieta. Tiesa, ši pergalė taip pat priklausė Benediktui Vanagui, kuris šią vietą iškovojo 2019 metais su šturmanu Sebastianu Rozwadowski iš Lenkijos.
Grįžęs į Lietuvą B. Vanagas teigė, kad dar prieš startą tylomis vylėsi, kad komandai pavyks finišuoti dešimties greičiausiųjų sąraše.
„Dar lėktuve į Dakarą Kildarui sakiau, kad 7 ir 8 vietos būtų tas rezultatas, kuris mane tenkintų šiame Dakare. Tuomet jis sakė, kad tai sunkiai pasiekiama, tačiau štai mes čia“, – sakė B. Vanagas.
„Man atrodo, kad supratome, kaip veikia Dakaro algoritmas. Nežinau, kodėl reikėjo laukti 12 metų. Visada didžiausia kova yra pačiam su savimi, – kalbėjo B. Vanagas. – Šiame Dakare labai aiškiai žinojome, ką darome. Čia šiek tiek turėjome sėkmės ir esame, kur esame.“
„Ką mes padarėme? Įsišovėme sau į koją, nes reikės dar sunkiau dirbti. Toliau turime gerinti rezultatus. Kitas apčiuopiamas skaičius, kurio mes norėtume ir Vaidotas yra penketukas. Bet ten jau yra kiti reikalai. Mūsų laukia sunkus laikas. Kad viską padarytume, turime būti išmintingesni, turėti daugiau resursų, mokėti jais naudotis. Kol kas sunku galvoti. Lietuviams laimėti Dakarą kol kas negresia, bet jeigu keliausime tokiais tempais, galėsime ir tai padaryti“, – sakė B. Vanagas.
Vaidotas Žala sutiktas oro uoste teigė, kad šis Dakaras buvo nelengvas dėl netikėtumų, su kuriais teko susidurti, mat, kaip jis teigė, šios lenktynės dar kartą parodė, kad gero pasiruošimo neužtenka – reikia ir trupučio sėkmės.
„Dakaras visada yra su savo iššūkiais ir tie iššūkiai kartais išlenda labai netikėtose vietose. Jaučiau, kad buvom visai neblogai pasiruošę, bet pasirodo, kad Dakaras toks kompleksiškas, kad pasiruošimo neužtenka – reikia dar šiek tiek sėkmės“, – kalbėjo V. Žala.
Paklaustas, kokias pamokas galima išmokti iš šio Dakaro, lenktynininkas juokėsi, kad svarbiausia pamoka – niekada nepasiduoti.
„Antri metai iš eilės, kai būna tokių dienų, kada gauni per galvą – atsikeli ir toliau judi, vėl gauni per galvą – ir vėl atsikeli, ir kokią trečią ar ketvirtą dieną galvoji, kiek kartų mus taip boksuos. Bet varai varai ir atvarai. Turbūt pagrindinė pamoka, kad visą laiką reikia judėti į prieį“, – mintimis dalijosi V. Žala.
Vis dėlto, V. Žala teigė, kad nuotaiką ir motyvaciją palaiko jaučiamas palaikymas, mat ir Vilniaus tarptautiniame oro uoste lenktynininkas buvo sutiktas su sveikinimais, konfeti, balionais, plakatais ir gėlėmis.
Iš pirmojo asmeninio Dakaro grįžęs Vladas Jurkevičius teigė, kad realiai viskas buvo sunkiau nei jis tikėjosi, tačiau galiausiai prie to pripato. Tiesa, lenktynininkas neslėpė, kad patirtį gerokai kartino automobilio techninės problemos, tačiau sunkiausia dalis, anot jo, buvo bendras gyvenimas sykumoje ir sąlygos, kuriomis teko jiems gyventi dvi savaites.
Aisvydas Paliukėnas, su kuriuo V. Jurkevičius klasikiniame ralyje kartu važiuoja jau 4 metus, teigė, kad Dakaro disciplina vis tik kitokia, tad ir ekipažo bendravimas yra kitoks, tačiau jis pripažino, kad patirtis kartu dirbant klasikiniame ralyje tikrai padėjo ir Dakare. Jis taip pat pripažino, kad organizatoriai šiame Dakare iš tiesų pasistengė, kad navigatoriai nepoilsiautų, mat navigacija tikrai buvo sudėtinga ir kartais netgi paini.