Anot V. Žalos, po stiprių liūčių pirmąją Dakaro ralio pusę, dabar dykuma išdžiūvo ir prasidėjo tai, ko nemėgsta ne vienas sportininkas – dulkės. Kone ketvirtadalį greičio ruožo jose važiuoti teko ir lietuviams, mat, kaip sakė lenktynininkas, kažkur užblūdiję jiedu su P. Fiuza į priekį praleido prancūzų ekipažą.
„Ir sėdom kokių 80 kilometrų. Net priartėti nebuvo įmanoma. Nesuprantu, kaip tas Sebastianas Loebas pasigavo mus dulkėse – man tiek drąsa neneša. Važiuoji paskuti tokį debesį ir tiek“, – sakė V. Žala.
Greičio ruože akmenų nestigo, tad jau jo pradžioje „Teltonika Racing“ turėjo pasikeisti vieną padangą. Laimei, sakė V. Žala, tai buvo vienintelis ratas, kurį teko keisti, tačiau panašu, kad techninių problemų yra ir daugiau.
„Savo pavarų dėžę atidavėme perrinkti, gavome atsarginę, bet, toks vaizdas, kad į greičio ruožo galą ji pradėjo man ožiuotis. Lygiai tas pats ir su priekiniais amortizatoriais, kurių mums vis dar negali perrinkti. Jau šiandien nešiu ir sakysiu, kad kito varianto nėra“, – vardino darbus pilotas.
Net ir kondicionierius, kurio prireikė, mat oro temperatūra Saudo Arabijoje kyla aukštyn, į greičio ruožo pabaigą ėmė sunkiai veikti. Matyt, spėjo lenktynininkas, oro kondicionavimo sistema nesandari.
Šypsenos jo veide net ir pasiekus finišą nebuvo matyti. V. Žala prisipažino, kad ir startavo be energijos, kaip lapas, mat, greičiausiai, kažką suvalgė, iš pradžių nesugebėjo važiuoti greitai, o vėliau, kai juos pradėjo vyti kiti ekipažai, ėmė lėkti.
„Kažkokia nervinga diena, išsimušėm iš ritmo. Būna dienų, kad krenta korta, o būna tokių, kaip šiandien, kai kažkaip ir tas, ir anas. Gerai, kad ją užbaigėm, kita bus geresnė“, – vylėsi pilotas.