Dar prieš mėnesį sportinių automobilių išjudintą dykumų smėlį šiandien vėl tyliai pusto laukiniai vėjai – smėlynai atrodo tarsi žmogaus nepaliesti. Darna su gamta – vienas didžiausių Dakaro prioritetų, kasmet lenktynėse vis labiau akcentuojamos aplinkosaugos temos, vis daugiau dėmesio skiriama pavojingųjų automobilinių atliekų tvarkymui – jų per kelias lenktynių savaites susikaupia didžiuliai kiekiai.
Komandos skatinamos atsigręžti į ekologiją, motyvuojamos imtis inovatyvių sprendimų, ieškoti tvaraus ryšio su gamta. Prognozuojama, kad per artimiausius kelerius metus galimas reikšmingas lūžis lenktynėse naudojamos technikos srityje – komandos ima orientuotis į naujos kartos, aplinką tausojančius elektra varomus automobilius.
Apie tai interviu žemiau pasakoja ir Dakaro senbuvis, 12 kartų lenktynėse dalyvavęs ir šiemet 23 vietą su Dariumi Vaičiuliu iškovojęs „Kreda“ komandos narys Antanas Juknevičius. Pasak jo, Dakaras aplinkosaugai kelia labai aukštus reikalavimus, kasmet lenktynėse ši tema tampa vis aktualesnė.
Lenktynininkui pritaria ir nuo 2012-ųjų su A. Juknevičiaus komanda bendradarbiaujančios pavojingųjų atliekų tvarkymo bendrovės „Žalvaris“ atstovas, Paulius Repšys. Pasak jo, metams bėgant, keičiasi ir tobulėja ne tik renginio organizacija, bet ir pačių organizatorių požiūris, atsakingai žvelgti į lenktynes skatinami ir sportininkai – smėlynuose numesta padanga ar palikta kita automobilio detalė gali pasivyti tūkstantine bauda.
„Dakaras vyksta didelėje teritorijoje, todėl sukontroliuoti atliekų tvarkymą organizatoriams – nemenkas iššūkis. Nepaisant to, situacija akivaizdžiai gerėja, atsiranda supratimas, kad automobilinių atliekų tvarkymas visoje planetoje yra prasminga veikla – nesvarbu Lietuvos miškuose ar Saudo Arabijos kopose būtų bandoma „tyliai“ atsikratyti padanga ar paslėpti alyvos likučius – požiūris į taršą yra toks pat: atliekos turi būti surenkamos ir priduodamos tokias atliekas tvarkantiems atliekų tvarkytojams“, – sakė Paulius Repšys, „Žalvaris“ plėtros direktorius.
Atslūgus pirmoms emocijoms po dar sausio viduryje pasibaigusių lenktynių, A. Juknevičius pripažįsta – Dakaras šiemet buvo kitoks. Tai esą lėmė ir papildomų apribojimų sukėlusi pandemija, ir akmenuota trasa – komandai teko susidurti su įvairiais iššūkiais.
Tačiau Dakaras nebūtų Dakaras, jei jame viskas būtų taip paprasta. „Sunkiausia – kai mini gazą, o automobilis nevažiuoja. Išlepinome lietuvius su tais gerais rezultatais. Bet šalmo ant vinies dar gal nekabinsime“, – juokiasi A. Juknevičius.
Antanai, kalbant apie tą nematomą lenktynių pusę – jaučiate, kad metams bėgant keičiasi požiūris, didėja dėmesys tam, kas liks po to, kai lenktynės pasibaigs. Kaip pasikeitė situacija per pastaruosius penkerius, dešimt metų, kalbant apie automobilinių atliekų tvarkymą?
Tai, ką matome dabar – taip, anaiptol, nebuvo visada. Kai Dakaras vykdavo Afrikoje, tepalai buvo nuleidžiami į smėlį, žemę, ratai mėtydavosi kalnais, vėliau vietiniai juos ištampydavo.
Dabar pasikeitimas – milžiniškas: keičiasi ir organizatorių, ir pačių dalyvių požiūris, komandos ima sieki ekologiškiausios komandos vardo, stengiasi naudoti kuo mažiau dyzelinių, benzininių generatorių, tausoti aplinką.
Ir mes esame eco-label konkurse dalyvavę, jį laimėję – turime saulės modulius, ant stogo įrengtą elektrinę sunkvežimio palaikymui, esame tylūs, nedeginam benzino, dyzelio, poreikiams patenkinti mums užtenka saulės. Elektros užtenka visiems – generuojam 3 kW, pasikrauname turimus kaupiklius, o ir su kitais energija pasidalijame. Už tokį požiūrį sulaukėme ir tarptautinio dėmesio – kai laimėjome, mus rodė per „Eurosport“, buvome pristatomi kaip pavyzdys kitoms komandoms.
Organizatoriai skatina tokias iniciatyvas, organizuoja atskirus konkursus, kuriuose gali gauti prizą arba lengvatą kitų metų startiniam mokesčiui. Įkinkyti saulę ir vėją, visada didžiausias kaifas, visi po truputį tai propaguoja, nors buvo ir tokių iniciatyvų, kad pridavęs senus tepalus – naujus gauni nemokamai, – atsakingas požiūris skatinamas visokeriopai.
Situacija stipriai ėmė keistis per pastaruosius 5–6 metus, tačiau čia susiję ir su pačiu Dakaro žinomumu, visuomenės įsitraukimu į lenktynes. Dakaras yra plačiai pasauliniu mastu matomas renginys, nepriklausomai nuo to, kur jis vyktų, net jei Mėnulyje ar Marse, vis tiek bus matomas. Todėl organizatoriai stengiasi demonstruoti teisingą požiūrį.
Tačiau juk Dakaras kupinas netikėtų situacijų. Kaip reiktų elgtis, jei, tarkime, lenktynių trasoje nukrito ratas, jei kažką pametei?
Dabar privalome viską po savęs susirinkti. Nors anksčiau būdavo – pramušei ratą ar nukrito jis, nesuki galvos ir važiuoji toliau, kam tas papildomas svoris? Nors netrukdavo tuos ratus beduinai susirinkti, oi greit jie Afrikoj dingdavo (Juokiasi)!
Kita vertus, dabar reikalavimai – itin griežti: į finišą privalome grįžti su visais ratais, su kuriais išvažiavome, viskas atidžiai skaičiuojama. O jei kartais nuspręstum palikti tą ratą dykumoje – teks pakloti 2 tūkst. eurų baudelę. Ir čia už vieną ratą, nebeturi dviejų – 4 tūkst. eurų.
Būna, kad lenktynininkai grįžta be ratų?
Taip, yra tokių – ir be ratų, ir be kitų dalių, tačiau tokie atvejai – pavieniai. Nelabai yra ką ir palikti be ratų – nei akumuliatoriaus, nei tepalų važiuodamas nekeisi, todėl vis tik ratai nusidaužo dažniausiai, ypač greičio ruože. Būdavo, parideni senus į šoną ir važiuoji toliau, – dėl to ir buvo įvesta bauda.
Dabar visas aptarnavimas vyksta stovykloje: čia automobilis apžiūrimas, paruošiamas kitai dienai, joje keičiami tepalai, filtrai, akumuliatoriai – ir organizatoriai, ir sportininkai tampa sąmoningesni, atsakingesni, o ir niekas nenori taip baudomis, pinigais švaistytis.
Kad būtų aiškiau – papasakokite, su kokiais pavojingųjų atliekų kiekiais jums tenka susidurti, kiek, tarkime, vien „Kreda“ komandai jų tenka surinkti Dakaro metu?
Tepalų per Dakarą nuleidžiame mažiausiai 50 litrų, ir čia tik planiniai keitimai, jei įskaičiuotume neplanuotus pakeitimus, skaičius siektų apie 80 litrų. Taip pat keitėme dvi baterijas, filtrus, kurą, šiemet numušėme 22 ratus. Ir tai buvo didžiausias kiekis pramuštų ratų mūsų Dakaro istorijoje. Palyginti – 2016 metais per visą lenktynių laikotarpį numušėme tik vieną ratą, o šiemet trasoje buvo daug akmenų, Dakaras Dakarui nelygus.
Prisimenant tuos ankstesnius metus – buvo kokių išskirtinių situacijų, kai skraidė ratai, bėgo tepalai, gal teko sukti galvą, kaip surinkti tas pavojingas atliekas?
2003 metais pakliuvome į situaciją, kai atliekos mums... pasitarnavo. Tuomet Važiavome Libijoje, pačioje Sacharos širdyje – aplink tik didžiuliai smėlynai, kopos, nuo civilizacijos buvome nutolę tūkstančius kilometrų, aplink – jokios infrastruktūros, tik beduinų gentys kažkur keliauja.
Tuomet buvome sulaužę galines linges, ryte, prieš startą, buvome neviltyje – niekaip negalėjome rasti kitų pakeitimui. Mūsų automobilis jau buvo seno modelio, beveik antikvarinė, niekas su tokiomis lingėmis nebevažiavo, visi daug modernesni, su spyruoklėmis. Tuomet jau nusiteikėme, kad tądien Dakaras mums galimai baigsis.
Tačiau sustojome prie krūmų prispirti ir – ką jūs sau galvojate! – šalia stūkso Antrojo Pasaulinio karo laikų metalo laužas: tankai, sunkvežimiai ir... didžiulė lingių krūva. Afrikoje sausa, metalas ten nerūdija, viskas puikiai išsilaikę, o mes radom linges praktiškas tokias, kokių mums reikėjo. Stebuklas, ne kitaip! Taip pasikeitę linges sėkmingai pasiekėme Dakaro finišą, nors jau galvojome, kad viskas.
Todėl moralas – kad ir šiukšlių krūva gali pasitarnauti, ypač, kai viskas gražiai vienoje vietoje surinkta. Net juokėmės, sakėm, reikia metalo surinkimo verslą daryti – tuomet supirkimo kainos didelės buvo, o dykumos tokio laužo pilnos, niekam jo nereikia.
Nuo šio įvykio praėjo nemažai metų, tačiau situacija su atliekomis išlieka panaši iki šių dienų. Ir jei Dakare kasmet aplinkosaugos temos tampa vis svarbesnės, su lenktynėmis nesusijusių šiukšlynų pakelėse netrūksta.
Tiesa. Saudo Arabijos kultūroje šiukšlynai mums, europiečiams, tiesiog bado akis. Vietiniai šiukšles meta bet kur, sąvartynai už miesto nėra aptverti, neprižiūrimi, ten vežama bet kas ir bet kaip, aplink miestus – pilna šiukšlių. Afrikoje, Lotynų Amerikoje panašiai – apie tai, kad artėji prie miesto, supranti iš pakelėse didėjančių atliekų kalnų.
Ir nors tokia situacija nedžiugina, smagu, kad Dakaras augina aplinkosaugos kultūrą. Žinoma, nėra ekologiška vien jau tai, kad automobiliai laksto po dykumą, tačiau tai bandoma kompensuoti taikant aukščiausius standartus. Visi dalyviai turi laikytis griežtų ekologijos taisyklių, privalo rūšiuoti. Gauname kelis skirtingų spalvų maišelius, į kuriuos renkame skirtingas atliekas, tepalus nuleisti privalome į taip pat specialiai tam skirtą tarą – bivakuose viskas yra surenkama.
Vadinasi, su savimi vežiotis atliekų nereikia?
Ne, nereikia, paliekame bivake, tepalams, skysčiams tam yra specialūs indai, vėliau jie surenkami ir išvežami sunkvežimiais, utilizuojami. Lygai taip ir su ratais, akumuliatoriais – privalome viską suvežti, atiduoti sunaikinimui, perdirbimui. Apskritai bivake atliekų surinkimas – aukščiausio lygio.
O ar kažkokios atliekos grįžta į Lietuvą?
Žinoma, į Lietuvą parsivežame nemažai senų dalių, kurios yra pažeistos, sudėvėtos, kartais jos pasitarnauja, nors kartais tiesiog atiduodame utilizavimui.
Dakaro bivake priduodami tik skysčiai ir padangos, bet visos metalinės detalės keliauja atgal į Lietuvą pridavimui. Tarp tokių detalių – stabdžių diskai, šarnyrai, apsaugos ir pan., visas jas priduodame „Žalvariui“.