Iki šios dienos Dakare yra žuvę gerokai per pusšimtį lenktynininkų, žurnalistų ir žiūrovų. Paskutinės aukos – lygiai prieš metus nuo 100 metrų skardžio nugarmėję du argentiniečiai žurnalistai. Kai kurie sportininkai (tuo ypač rizikuoja motociklininkai) yra padėję galvas greičio ruožuose todėl, kad nuklysdavo nuo trasos ir patyrę avariją laiku nesulaukdavo pagalbos.
Geriausią rezultatą iš visų lig šiol Dakaro ralyje startavusių lietuvių pasiekęs Aurelijus Petraitis (2009-aisiais Argentinoje ir Čilėje vykusiame maratone jis finišo liniją kirto 25-as) teigė, jog požiūrį į šias varžybas kinta drauge su įgyjama patirtimi.
„Dakaras – asmeniškai tau skirta Dievo dovana, o ralis – ne komandinis žaidimas. Nuvažiavus į dykumą atsisakyti tos dovanos ir aukotis gelbstint savo klaidose klimstančius kitus vairuotojus galima ir aš pats tai dariau pirmosiose lenktynėse. Tačiau vėliau supranti, kad sustoti ir padėti kitiems būtina tada, jei pavojus kyla žmonių gyvybei“, – dėstė A. Petraitis.
Tokią griežtą poziciją suformavo nutikimas, kad pagelbėję keliems įstrigusiems varžovams, vėliau jie patys nesulaukė pagalbos iš tų pačių ekipažų ir buvo priversti iš lenktynių pasitraukti.
Tuometinis Aurelijaus šturmanas – Antanas Juknevičius, šiais metais vairuojantis „Žalvario“ spalvomis papuoštą visureigį, taip pat teigė, kad reakcija į nelaimę visuomet priklauso nuo jos tos nelaimės pobūdžio.
„Jei akivaizdu, kad kažkas turi bėdų su sveikata, ką daryti nėra jokių klausimų – stoji ir stengiesi pagelbėti kuo tik gali. Kitais atvejais stoji pasiklausti ar gali kuo nors padėti savo draugams, nes tikrai žinau, kad ir jie sustotų padėti man. Tai nerašytos taisyklės. Sustodamas dažniausiai aukoji savo rezultatą.
Kita vertus labai dažnai būna taip, kad sugaišdamas viso labo porą minučių, kažkam išgelbėji visas lenktynes. Tai padaręs bendražmogiška prasme jautiesi iš tiesų gerai. Tarkim pernai mes paklydom visai netoli greičio ruožo finišo ir atsitiktinai radom taip pat stipriai „nublūdinusius“ ir užpelkėjusioje upės pakrantėje beviltiškai užklimpusius varžovus iš Ispanijos.
Jau temo, ryšio nebuvo, o išsikapanoti pačiam – jokių galimybių. Tikėtis, kad dar kažkas padarys analogišką klaidą ir atsidurs toje vietoje, taip pat nerealu. Aš jiems pažadėjau grįžti po finišo ir kai iš tiesų sugrįžau, tie vyrai dėkojo atsiklaupę ant kelių“, – prisiminė A. Juknevičius.
Benediktas Vanagas dėstydamas savo poziciją ir užmojus padėti varžovams teigė, kad vienas dalykas yra šventas – gelbėti tuos, kurių gyvybė pakibusi ant plauko.
„Taip elgiasi absoliučiai visi, net besigrumiantys dėl nugalėtojo titulo. Kadangi organizatoriai GPS prietaisais seka kiekvieno automobilio judėjimą, laikas sugaištas kažką gelbstint vėliau yra minusuojamas iš jų rezultato, todėl jie niekuo nerizikuoja.
Šiaip sportininkus galima skirstyti į keletą kategorijų. Vieni nestoja niekam padėti, nes važiuoja rezultatui arba mano esantys greiti. Kiti sustoja, nes yra natūraliai geraširdžiai žmonės arba tikisi sulaukti adekvačios reakcijos, jei pagalbos reikės patiems, – dėstė B. Vanagas.
„Mūsų ekipažas atkeliavo siekti maksimaliai gero rezultato, o ne pasimėgauti egzotiškomis atostogomis. Todėl tol, kol yra galimybės šiuos tikslus realizuoti darysiu viską, kas įmanoma, kad finiše nesigraužtume dėl kokių nors avantiūristų klaidų.“
Beje, pastaraisiais metais visuose Dakare startuojančiuose automobiliuose sumontuota GPS įranga su specialiais davikliais, kurie automatiškai išsiunčia pagalbos signalą, kai visureigis apsiverčia.
Be to, kiekvienas ekipažas su savimi turi turėti specialų būtiniausios pagalbos paketą – vaistinėlę su gausybe tvarsčių ir medikamentų, žgutus, signalinių raketų, fakelų, iš foliją primenančios medžiagos pagamintą antklodę, jei tektų nakvoti šaltyje, 10 litrų vandens atsargas, žiebtuvėlį ir t. t. Pats neįprasčiausias dalykas – veidrodėlis, kuriuo būtų galima vaikyti „saulės zuikučius“ ir taip žybsint atkreipti gelbėtojų sraigtasparnio komandos dėmesį. Kaip sukomplektuotas toks paketas atidžiai tikrinama techninės komisijos metu“, – pasakojo B. Vanagas.