Šią šou programą labiausiai patyręs Lietuvos Dakaro pilotas mielai praleistų ir kauptųsi pirmojo greičio ruožo startui. Tai bus jau septintasis A. Juknevičiaus startas sunkiausiose pasaulio lenktynėse, o dabar jo galvoje tik viena nerimo gaidelė – kalnai.
Formalumai įveikti
Šeštadienį A. Juknevičiaus automobilis, kaip ir kitų dviejų lietuvių Vaidoto Žalos ir Benedikto Vanago bolidai, įveikė visus formalumus ir gavo oficialų leidimą startuoti Dakare.
Įdomu, kad kruopšiai tikrinami ne tik bolidų mazgai, bet ir rūbai, kuriuos dėvės pilotai. Jie turi atitikti priešgaisrinius reikalivimus. Tarkime, kilus gaisrui kombinezonai turi kurį laiką nedegti. Specialūs – net apatiniai ir kojinės. O specialūs apatiniai kainuoja apie 100 eurų.
Po visų procedūrų DELFI turėjo unikalią galimybę su A. Juknevičiaus bolidu skrieti Paragvajaus sostinės gatvėmis į uždarą parką, kur formaliai startuos sunkiausios pasaulio bekelės lenktynės.
- Tai bus jau 7-asis Jūsų startas Dakare. Ar prieš startą dar jaučiamas jaudulys? Ar jaučiatės ypatingai?
– Startas visada yra ypatingas. Aišku, pirmą kartą buvo pats didžiausias jaudulys. Čia net nėra ką kalbėti. Tada antras, trečias startas ir tai kelia jau mažiau įtampos.
- Ar ramu praėjus visus formalumus palikti mašiną uždarame parke iki starto, kai bet kokie pakeitimai jau nebegalimi?
– Nesmagu, bet daug nesmagiau su mašina atsisveikinti Prancūzijos uoste, kai tu ją atiduodi į nežinia kieno rankas – kažkas ją transportuos, kažkas ją įkraudinės į laivą, kažkas iškraudinės. Matome, kokios būna pasekmės. Šiemet mums nepasisekė (teko keisti sankabą – DELFI), bet būna ir dar blogiau. Tai – kaip loterija. Nežinia kuriam automobiliui ką padarys. Tie kurie veža, eksportuoja, importuoja žino, ką tai reiškia transportavimas laivu ir dar toks ilgas.
Tai dabar palikimas švaraus, paruošto automobilio uždarame, visą parą policijos saugomame parke, į kurį, kaip ir patys matėte, niekas negali patekti, tai nesukelia emocijų. Tai karantino zona, bet tu bent jau žinai, kad ten mašinai nieko negali atsitikti.
- Ar būna, kad po nakties parke bolidai neužsikuria?
– Būna. Gali būti, kad automobilis neužsikurs ne dėl to, kad jis blogai paruoštas. Tiesiog mums prideda labai daug įrangos ir tai yra žmogiškasis faktorius – gali kažką pamiršti atjungti. Pavyzdžiui visa įranga, kurią mums sudeda organizatoriai, turi turėti tiesioginį pliusą, jos negalima atjungti. Vienokiose ar kitokiose sistemose ji gali iškrauti akumuliatorių.
Įsivaizduokite, dabar automobilis parke stovi jau daugiau nei para, o kažkas jį pastatė prieš dvi paras. Jei dar akumuliatorius buvo nepilnai pakrautas, tai tiek ir tereikia. Visiškai tikėtina, kad automobilis gali neužsivesti.
- Ar pats važiavimas ant podiumo Jums svarbus?
– Tai man formalumas, šventė, kuri patinka, tačiau aš labai nemėgstu dirbtinumų. Mes čia atvažiavome dėl lenktynių. Mes atvažiavome lenktyniauti, mes atvažiavome kovoti. Tai yra didžiausias kaifas. Mes čia esame dėl to, o ne dėl parado. Aš ten iš viso galėčiau nedalyvauti – galėčiau atskristi į startą ir viso to atsisakyti. Taip, tai yra šou dalis, šou pasauliui, šou šaliai, kur prasideda Dakaras. Ji reikalinga, viskas tvarkoje, tačiau aš to nesureikšminu. Kai ta šventė užsitęsia per ilgai, tai išblaško. Vis tiek tai siurbia iš tavęs energiją, o norisi daryti tai, dėl ko mes čia esame.
- Į Pietų Ameriką atvykote karščiuodamas. Kaip jaučiatės dabar?
– Jaučiuosi gerai, jaučiuosi pasveikęs. Viskas gerai. Tik dabar dieglys nugaroje atsirado – nuo tų kondicionierių. Atrodo tik pabėgau nuo virusų ir bam – jaučiu kaip nugaros raumenis pratraukė.
- Ar spėjote susibendrauti su naujuoju šturmanu Dariumi Vaičiuliu? Ar jaučiatės dėl jo ramus?
– Taip, ramus. Jis elgiasi labai metodiškai ir įdeda labai daug laiko. Matosi, kad supranta esmę. Pirmosiomis dienomis visiškai susišlifuosime ir manau bus viskas gerai. Dėl Dariaus aš visiškai ramus.
- Kokie santykiai su kitais Dakaro dalyviais – Vaidotu Žala ir Benediktu Vanagu?
– Sakau labai atvirai ir nuoširdžiai – labai noriu, kad visi lietuviai finišuotų. Mes esame ambicingi ir norime geriausiai pasirodyti, bet ne lietuvių plotmėje, o apskritai. Jei tu esi lenktynininkas, tai tu neskirstai, kad noriu aplenkti tą ir aną, o visi kiti dzin. Juk nelenktyniauju tarp 3-4 žmonių. Tu nori padaryti savo geriausią rezultatą. Tai yra logiška ir profesionalu.
Žinoma, norisi būti geriausiam – to nori ir Vaidotas, ir Benediktas. Tai nereiškia, kad mes turime vienas kitam linkėti blogo. Aš laikausi pozityvaus principo – linkiu visiems lėkti su vėjeliu! Pats turi jaustis gerai pasiruošęs, gerai padaręs namų darbus ir pats pasiruošęs kovoti, kad rezultatas būtų tikrai geras.
- Kas labiausiai neramina prieš startą?
– Man šiokį tokį nerimą kelia sausio 3-ąją laukiantis pakilimas į 5 km aukštį. Vis dėlto mes staigiai turėsime šauti nuo nulinio lygio į 5 km aukštį.
- Neramu dėl sveikatos ar dėl technikos?
– Ne, dėl technikos viskas gerai. Neramu dėl savo būklės – žinau, kad aukštikalnėse gerai nesijaučiu. Beje, kaip ir dauguma žmonių. Jau turiu patirties buvimo aukštikalnėse varžybų metu, o šiemet jis bus ypač ilgas.
Vienais metais jautėmės labai prastai, pernai jautėmės neblogai. Tai rodo, kad kiekvienas kartas skirtingas, individualus. Gal tai lemia tavo emocinė būklė, gal fiziologinė būsena, gal mėnulio fazės. Aš to nežinau. Kai kažko nežinai ir negali prognozuoti, tai darosi neramu. Tai man dėl to neramu.
Taip, vaistai leidžiami. Tačiau iš esmės visi vaistai niekuo nepadeda. Yra vienintelis vaistas, kuris gal kažkiek padeda. Visi kiti vaistai yra aspirino, paracetamolio ir kofeino mišiniai. Viskas yra pasakos. Vaistai nedraudžiami, tačiau organizatoriai įspėja, kad visi vaistai neturi poveikio.
- Kaip jaučiatės aukštikalnėse?
– Darosi labai silpna, daraisi labai mieguistas. Pradeda trūkti oro, stengiesi kuo daugiau įkvėpti, bet negali. Deguonies trūkumas. Prasideda galvos skausmai. O vartoti papildomai deguonį yra uždrausta.
- Šiemet Naujų metų sutikimas Jūsų komandoje buvo labai ramus.
– Naujus metus visi švenčia naktį, tai mes negalime sau leisti tokios prabangos. Gal ir mes pašvęstume, bet eikvoti energiją, kai jau rytoj startas, būtų labai neatsakinga. Tai mes Naujus metus sutinkame labai simboliškai. Be reikalo energijos neeikvojame – jos dar tikrai reikės.