Garbingo žaidimo taisykles nustato mechanikai. Nesvarbu nei komanda, nei tautybė – labai retu atveju vienas mechanikas atsakys kitam, net jei šis atstovauja mirtinų priešų komandoms.
Nėra ko stebėtis. Dažnas lenktynininkas laužo jų padarytas mašinas, po to jas vėl laužo po bemiegės mechanikų remonto nakties, po to ryte, užrietę nosį, dar pažeria priekaištų, o galiausiai, po gero finišo susižeria visą šlovę.
„Tegul jie sau lenktyniauja, o mes vienas kitam padėsime kiek reikės“, – trumpai sakė Darius Biesevičius, sukūręs „Agrorodeo“ komandos bolidą „bitutę“, kuria šiemet važiuoja Vaidotas Žala su Sauliumi Jurgelėnu.
Henrikas Daktaras tarp nusikaltėlių neturi tokio autoriteto, kokį turi D. Biesevičius tarp mechanikų ir tai ne dėl to, kad jis stiprus kaip jautis. Žinoma, vaizdas įspūdingas, kai jis vienas iš sunkvežimio išsikelia motorolerį ir siauromis kopėčiomis nusineša žemyn.
Ta pagalba gali būti visiškas savo žinių atskleidimas, bet gali būti ir paskutinės turimos detalės atidavimas.
Be kitų pagalbos Dakarą sunkiai įveiksi. Net puikiai pasiruošusiai, daugybę pinigų į serviso sunkvežimį investavusiai B. Vanago komandai reikia pagalbos. Kas antrą naktį lenktynininko mechanikai „vaidenasi“ A. Juknevičiaus stovykloje ir prašo paskolinti vieną ar kitą detalę.
Kolegos nemirktelėję kyla nuo darbų ir verčia stalčius ieškodami, kuo galėtų padėti.
„Tu visko negali atspėti, nežinosi kas sulūš, negali visko turėti su savimi. Jei turi daug gerų draugų, tai tau daug daugiau šansų padaryti viską gerai“, – pastebėjo D. Biesevičius.
Draugas draugui, bet detalės kainuoja didelius pinigus, o balansą reikia suvesti jau vasarį.
„Susitarimo reikalas, kaip atsilyginsi. Jei detalės nereikia, tai atiduodi pinigus, jeigu reikia – ieškai ir nuperki ją. Kartais būna tokių situacijų, kad tau tą detalę paskolina ir gali ją naudoti, bet jei tik jos prisireiks paskolinusiųjų automobiliui, turėsi išimti ir grąžinti“, – kalbėjo mechanikas.
Praėjusiame greičio ruože V. Žala užsitraukė MAZ sunkvežimių komandos pyktį. Dalies greičio ruožo specifika buvo tokia, kad lenktynininkai stojo į vieną ilgą ir lėtą koloną. Lenkimai buvo beprasmiai, tačiau vienas MAZ komandos sunkvežimis vis tiek labai norėjo tą padaryti. V. Žala neleido, nes kas gi norėtų neaišku kiek kilometrų važiuoti dulkių kamuolyje.
„Jei tai nebūtų buvusi Dariaus mašina, tai ji jau būtų suvažinėta“, – pasakojo vienas baltarusių.
Tokie draugai neatsiranda vakarėliuose pirtelėje. Juos reikia užsitarnauti darbu.
„Kuo daugiau metų makaluojiesi šiame sporte, tuo daugiau susirandi žmonių, kurie gali tau padėti“, – kalbėjo pusę pasaulio išmaišęs sportininkas.
Visi iki šiol D. Biesevičiaus prižiūrimi automobiliai pasiekė Dakaro finišą, bet jis, nors ir stebukladarys, negali visko numatyti. Nuo jo pirmojo Dakaro buvo daugybė atvejų, kai lenktynės tik per plauką
nesibaigė anksčiau laiko.
„Dabar negaliu suskaičiuoti. Tiek metų ir tiek variantų, kad nepasakysiu, bet buvo ne vienas. Esmė, kad vienas nieko nepadarysi. Tau reikia ir komandos, ir aplinkinių“, – pasakojo D. Biesevičius.