Šią dieną dalyvių laukė sudėtingos kopos, labai klampios išdžiūvusio vandens telkinių vietos ir netgi fešfešas - kai kuriems lenktynininkams nubraukė viltis kovoti dėl finišo medalio.
„Kopelių visokių yra. Kaip sakant ir stačių, ir gulsčių, ir kreivų, ir vingiuotų. Gerai, kad dar tie išdžiūvę ežerai yra, tai truputį nusileidi į juos, prapučia vėjukas ir vėl važiuoji. Šiandien be jokių čiūdų, tai viskas labai gerai. Labai saugojomės, aišku. Matydami kas laukia trasoje dar mažinom padangų slėgį. Tai super labai gerai, Empty Quarter uždėjom varnelę, tikrai“, – su gera nuotaika apibendrino Tomas Jančys.
„Buvo tikras maratonas ir tikra dykuma, čia yra tikras Dakaras. Vakar 50 km nuvažiavom. Remontas ir žinom, kad neturim esminės detalės, nes jau pakeitėm ją. Tada kažkiek dar pravažiavom, gal kokius 100 km, kopa – ant viršūnės ir kabom. Kastuvai – rankos. Net nagai atbuko, nes rankom kasiau, nebegražiai atrodo. Vėliau finiše pasiremontavom, susidėjom, dar padėjom estam, davėm detalių, nes irgi radom sulūžusius. Na, nuotykių vakar visi turėjo. Kai kurie, net ir negrįžo. Estai grįžo šiandien ryte su malūnsparniu, o mašina liko kopose, nes naktį malūnsparnis nebegalėjo jų paimti, tai miegojo mašinoje. Bet mes išsimiegojom visai gerai šiandien ir pralėkėm, jau taip sakyčiau, tiek kiek galim su šita važiuokle. Be klaidelių, be nieko – smagiai“, – įspūdžiais dalijosi šturmanas, Irmantas Bražiūnas.
Komanda vakar sulaužiusi galinę viršutinę traukę į maratoninį bivaką išskubėjo su nedidelėmis viltimis, tačiau T4 klasės lyderis, tautietis Rokas Baciuška išgėlbėjo ekipažą, suradęs atsarginę dalį, būtent todėl Tomas ir Irmantas galėjo į starto liniją stoti ramia širdimi, jie žinojo, kad galės važiuoti normaliu tempu.
Rytoj dalyvių laukia jau 13-asis, priešpaskutinis greičio ruožas, jie privalės įveikti 673 km, iš jų 153 km greičio ruožo, finišas jau čia pat, bet visi iki vieno žino – netikėtumai visada kartu ir finišo medalis gali tiesiog išslysti iš rankų, bet kurią akimirką.