Praėjo vos daugiau nei mėnuo ir lapkričio 25-osios vakare gerokai modernizuotas ir Dakaro ralį šturmuoti paruoštas automobilis jau stovėjo išlydėtuvėse „Inchcape Motors“ salone tarp jaunųjų savo giminaičių. Klasikinių automobilių „Dakar Classic“ įskaitoje lenktyniausiantis K. Raišys sako, kad paskutinis pasiruošimo mėnuo galimai yra sunkiausia Dakaro dalis.
Pirmoji pergalė – važiuojantis automobilis
Dar vienas naujas lietuvių ekipažas šturmuos Dakaro ralį. Šalies ralio čempionas ir daugiausia titulų tarptautinėse klasikinių automobilių lenktynėse Lietuvai parvežęs K. Raišys kartu su Ignu Daunoravičiumi 2025 metų sausį kovos „Dakar Classic“ įskaitoje.
Visiškai ne atsitiktinumas, kad britiškų automobilių gerbėjas ir vienintelis sertifikuotas „Land Rover“ vyresnysis instruktorius Baltijos šalyse pasirinko būtent jau ikona tapusį „Defender“ senelį, pasaulio užkariautoją, žemėlapius braižiusių ekspeditorių kompanioną. Su ką tik surinktu ir didžiausiam iššūkiui pritaikytu klasikiniu automobiliu lapkričio 25-osios vakarą „Jaguar Land Rover“ salone Vilniuje galėjo susipažinti „Land Rover“ klientai, svečiai ir žiniasklaida.
Į dykumų, nuotykių ir kelionių aura apgaubtą naujų automobilių saloną atvyko ir daug prie K. Raišio automobilio paruošimo prisidėjusių draugų, entuziastų. Jie visi sutarė: jau tai, kad automobilis stovi čia pasiruošęs išvažiuoti į Saudo Arabiją, yra didelis laimėjimas.
„Tai buvo velniškas išbandymas man ir visai komandai. Aš žinojau, kad Dakaras yra sunkus, bet nežinojau, jog pasiruošimas yra toks sudėtingas. O dar paėmus tą faktą, kad pasiruošimas truko tik mėnesį, gal ir gerai, kad reikėjo taip trumpai kentėti“, – pusiau juokais mestelėjo K. Raišys.
Atsirado automobilis, greitai išsipildė ir svajonės
Lietuvis 1978-ųjų gamybos „Land Rover Defender“ senelį dar vasarą nusipirko Švedijoje. Kadangi, kaip sako lenktynininkas, jis kolekcionuoja ne automobilius, o istorijas, pasiimti jo nuvyko pats su naujuoju „Defender“. Beveik pusę amžiaus skaičiuojantis trečiosios serijos „Land Rover“ buvo matęs gyvenimo, vietomis kėbulą bei rėmą jau rūdys buvo pradėjusios graužti, tačiau jis važiavo visai neblogai, buvo gerai veikiantis.
K. Raišys ieškojo būtent tokio modelio, nes jis dalyvavo pačiame pirmame Dakaro ralyje 1979-aisiais. Šių metų pradžioje apsiuostinėjęs sunkiausiose pasaulio lenktynėse, kur dalyvavo kaip žurnalistų automobilio vairuotojas, panorėjo jame startuoti klasikinių automobilių įskaitoje. Apie tai jis kalbėjo nedrąsiai, tačiau, netikėtai susidėliojus visiems taškams ant „i“, teko suktis iš situacijos ir padaryti neįmanomą darbą: paruošti automobilį Dakaro lenktynėms per mėnesį.
Nors nemirtingasis „Land Rover“ net ir po 46 metų eksploatacijos gana neblogai jautėsi kelyje, Saudo Arabijos dykynių šturmui lenktynių režimu reikėjo rimtų modifikacijų, patobulinimų ir, žinoma, – visos saugumo įrangos.
Metų darbas – per mėnesį
Per mėnesį automobiliui buvo nuimtas kėbulas, pervirintas rėmas, sumontuotas galingesnis, tačiau laikmetį ir modelį atitinkantis legendinis „Rover“ V8 variklis, nauja pavarų dėžė, reduktoriai, važiuoklė ir kiti komponentai, buvo sutvirtintas rėmas, išpjaustytas ir atnaujintas kėbulas.
Tiesa, kai kurie komponentai ne visai nauji. Automobilis netapo neatpažįstamu dykumų monstru, K. Raišys norėjo išlaikyti jo DNR, be to, ir taisyklės neleidžia nukrypti nuo istorijos. Tiesiog susidėvėję komponentai buvo pakeisti naujais – konstrukciniu atžvilgiu modelis išliko originalus.
Didžiausias galvos skausmas buvo saugumo įrangos montavimas. Į tokį kėbulą turinčius „Land Rover“ modelius niekas nėra montavęs saugos lankų, sportinių sėdynių, tad reikėjo gerai pasukti galvą, kaip tą padaryti.
„Didžiausią nerimą kėlė tiksintis laikrodis. Laiko nebuvimas lėmė nelabai racionalius sprendimus: jie retai pasiteisindavo ir galiausiai surydavo dar daugiau brangių valandų“, – apie pasiruošimą pripažįsta K. Raišys.
Besiplečiantis pagalbininkų ratas
Prie automobilio meistrai visą mėnesį darbavosi nuo ankstyvo ryto iki išnaktų, netgi keliomis pamainomis. Anot lenktynininko, bėgant laikui atsirado vis daugiau entuziastų, kurie norėjo prisidėti prie pasiruošimo Dakarui.
„Netikėčiausius jausmus sukėlė žmonės. Kiek skirtingų ir įdomių pagalbininkų susibūrė aplink šį projektą! Jis augo ridendamasis lyg sniego gniūžtė, atsirado vis daugiau prisidedančių, kas tapo nerealiu procesu“, – draugiškumu ir pagalba džiaugiasi sportininkas.
K. Raišys pripažįsta, jog automobilį vien tam, kad išvažiuotų į Dakarą, buvo galima padaryti greičiau ir paprasčiau, tačiau tai, pasak lenktynininko, – nesolidu. Jo Dakaro lenktynių tikslas turi būti ne automobilio paruošimas, ne startas, o finišas. Pageidautina – kuo aukštesnėje pozicijoje.
Ieškos tikros Dakaro ralio dvasios
Kiek įmanoma aukštai kilti su pačiu seniausiu automobiliu iš visų „Dakar Classic“ dalyvių – parodys laikas. Kita vertus, originaliojo Dakaro ralio patirtį atkurti norintis Karolio ir Igno ekipažas sako, kad pirmiausia tai turi būti didelė avantiūra ir nuotykis.
„Aš neįsivaizduoju, kas manęs laukia Saudo Arabijoje, kaip reikės važiuoti, taisyti automobilį, ir man tas labai patinka. Kiek kalbėjau su Dakaro dalyviais, visi geriausiai pamena pirmuosius savo Dakarus, nes nei vienas nesuprato, kur atsidūrė, ir tai jiems tapo didžiausiu nuotykiu. Apskritai pirmasis ralis Paryžius–Dakaras 1979 metais visiems dalyviams buvo didelis nuotykis, kurio jie nesuprato. Džiaugiuosi, kad pats savo pirmąjį Dakarą, tą kelionės dvasią galėsiu išgyventi istoriniame automobilyje, kuris matė tas pirmąsias sunkiausiais bekelės lenktynes“, – užbaigia K. Raišys.
Jo istorijų apie automobilio paruošimą ir laukiančias varžybas klausiusiai publikai išlydėtuvių renginys neprailgo, o pasibaigė jis ikoniškai. „Land Rover 109 Station Wagon“ į Barselonos uostą, iš kurio plauks į Saudo Arabiją, išvažiavo taip pat, kaip atvyko iš Švedijos – ant kito „Defender“ tempiamo autovežio.
