Iki Dakaro ralio pradžios dar lieka kelios dienos, Argentinoje taip karšta, kad lydosi asfaltas stovėjimo aikštelėse, saulė visą dieną kabo pačiame zenite, medžiai meta trumpus šešėlius kuriuose nepasislėpsi, bet Antano Juknevičiaus ir Mindaugo Slapšio mechanikai prie viešbučio baseino išsidribę nepoilsiauja.
Po 14 valandų skrydžio per Atlantą jie atsiėmė lenktyninį automobilį, užkando ir netrukus jau šmirinėjo aplink A. Juknevičiaus „Toyota Hilux“.
Mechanikų Juozo Čibiro, Valdo Sinkevičiaus ir Marijaus Bernoto darbas pirmąją dieną Argentinoje buvo paruošti automobilį ketvirtadienio testams.
„Tu čia nieko nepamatysi. Tiesiog tikriname ar viskas veikia, niekas nesugedo laive pakeliui iš Europos, štai ralio metu bus gerų vaizdų“, – juokėsi J. Čibiras.
J. Čibirui šiemet jau penktasis Dakaro ralis, bet jis jame nuolat atsiduria ne dėl malonaus būdo ar šmaikštaus humoro jausmo. Jis parodo rezultatą – visi jo prižiūrėti automobiliai finišavo Dakare, bet savo talento lietuvis nesureikšmino.
„Daug kas galėtų čia dirbti, bet gal ne visi tokie kvaili, kad veltųsi į tokį reikalą“, – juokėsi mechanikas.
„Vyrai per dieną turi nuvažiuoti tiek pat kilometrų, kiek ir sportininkai. Atvažiavę į dykynę įkuria stovyklą. Kartais ten laukia labai prastos sąlygos ir suktis jie turi tik su tuo, ką vežasi. Tada lieka laukti ekipažo ir naktį remontuoti. Kitą dieną tas pats. Aišku, gali miegoti sunkvežimyje, bet koks ten miegas?“, – kalbėjo „Edas Racing team“ komandos vadovas Edvardas Duoba.
Prieš pasukdamas į verslą, E. Duoba pats dirbo mechaniku, tad puikiai supranta kokių savybių reikia žmonėms, nuo kurių priklauso ar stosi prie starto linijos kitą dieną.
„Būna geri mechanikai, bet jie gali dirbti tik šiltame ir švariame servise. Ateina ryte, atsigeria kavos, padirba, pasėdi prie kompiuterio, tada vėl padirba, bet jie Dakarui nėra tinkami. Lietuvoje yra vienetai tokių mechanikų, kaip mūsų vaikinai. Jei reikia, tai gulasi į purvą, molį ir taiso automobilį, o būtent tokios sąlygos čia ir laukia. Nors ir esi gerai apsirūpinęs, bet vis tiek lauko sąlygos yra labai sudėtingos“, – kalbėjo komandos vadovas.
Jei Argentinoje veiktų lietuviška darbo inspekcija, tai komandos turėtų nemalonumų. 8 valandų darbo diena? Kartais tiek laiko reikia praleisti vien tik kelyje. Poilsio dienos? Numigti porą valandų sunkvežimio šešėlyje jau yra laimėjimas. Jei šiems vyrams mokėtų už kiekvieną darbo valandą, tai jie patys kitais metais galėtų važiuoti Dakare, bet taip nėra.
„Ne viskas matuojama pinigais. Čia yra didžiulis nuotykis, čia labai sunku, bet dėl to ir įdomu“, – pasakojo J. Čibiras.
Dakaro senbuvis sakė, kad sunkiausia būna tada, kai laiku negrįžta ekipažas. Ne vien dėl to, kad nežinai kas atsitiko komandos draugams, nežinai kiek ir kokių darbų turėsi, bet ir dėl didžiausios visų mechanikų baimės – nebaigti lenktynių.