DELFI pirmajame 2017 metų Dakaro ralio bivuake Asunsjone kalbino S. Jurgelėną, kuris pasidalino mintimis apie buvusius ir būsimą Dakarą, santykius su pirmuoju pilotu, su kuriuo vargais negalais įveikė Dakarą, Benediktu Vanagu, bites ir minutės trukmės orgazmą.
- Tai bus jau trečiasis Jūsų Dakaras. Pirmajame 2013 metais važiavote su Benediktu Vanagu. Koks buvo pirmas įspūdis?, – DELFI paklausė S. Jurgelėno.
– Natūralu, kad maratonas parodė, kad reiks važiuoti kur kas ilgiau, nei iki šiol važiavome. Taip, nuotykių su Benediktu turėjome nemažai. Tuomet Dakaras virto į išgyvenimo Dakarą. Išbandymų buvo daug, bet tai neišgąsdino. Priešingai, dar labiau užkabino.
- Kodėl išsiskyrė Jūsų ir Benedikto keliai?
– Po to Dakaro natūraliai pasėdėjome ir pasikalbėjome. Pasiūliau Benediktui, kad jis pabandytų pavažiuoti su kitu šturmanu. Kodėl? Sunku pasakyti, kodėl. Tiesiog buvo toks rezultatas, kad antrą kartą kartoti tokio Dakaro nesinorėtų. Tai buvo abiem mums pirmasis Dakaras – šiaip ne taip baigėme. Kaip sakant su subintuotu automomobiliu pasiekėme finišą. Natūralu, kad dar kartą kartoti tokio Dakaro nesinori. Visi čia atvažiuoja ir nori turėti ne išgyvenimo Dakarą, o sportinį Dakarą. Važiuoti ir siekti rezultatų.
- Praėjusio Dakaro su V. Žala nebaigėte.
– Tai buvo dėl techninių kliūčių, o su Benediktu, kaip sakyti, mes nei tapome priešai, nei susipykome. Tiesiog organiškai pasikalbėjome ir tiek. Normaliai pakalbėjome. Pasakiau, kad jam su kitu šturmanu pavyktų geriau. Tiesiog toks bandymas-pabandymas įvyko. Benediktas išvažiavo su kitu šturmano ir viskas OK.
Paskui mane susirado Vaidas ir paprašė manęs pagalbos susipažinti su šita disciplina. Mes pradėjome nuo mažesnių iššūkių ir kol kas viskas gerai.
– Ar įmanoma palyginti, koks vairuotojas yra B. Vanagas ir koks V. Žala?
– Tai labai asmeniškas klausimas. Natūralu, kad skiriasi ir vairavimo stilius, ir charakteris, ir vairavimo patirtis. Gal man kiek lengviau, kad Vaidas idealiai manęs klauso. Absoliučiai. Nėra vietos pagalvojimams ar prieštaravimams, kai reikia klausyti.
Būna padiskuotuojame įvairiomis temomis, kai tai galima daryti. Kai yra važiavimas ir aš pasakysiu, kad reikia sulėtėti, klausimo „kodėl“ nebus. Jis sulėtės ir gal vėliau paklaus, kodėl aš taip pasakiau. Gerai mums dirba chemija ir viskas gerai.
Natūralu, kad Benediktas turi savo nuomonę, didesnę patirtį. Gal ir daugiau su juo pasiginčydavome. Bet vėlgi – juk ginčytis tai nereiškia pyktis. Ta prasme tai visiškai skirtingi žmonės – absoliučiai skirtingai vairuoja, absoliučiai skirtingos asmenybės.
- Kiek teko pastebėti, jūs labai atsakingai ir rimtai žiūrite į savo pareigas. Vienas pirmųjų iš komandos narių atvykote į pirmąjį bivuaką. Jūs vienas iš pirmųjų šturmanų atvykstate į komandos būstinę ir vienas paskutinių išvykstate. Kas Jums yra Dakaras? Tai nuotykis? Savęs išbandymas?
– Negali meluoti ir sakyti: ne ne ne – tai ne nuotykis, nes tai atrodo nerimta. Bet visgi tai yra nuotykis. Tai yra tai, ką prisimeni ir ką kiti prašo papasakoti. Visi prašo nuotykių iš Dakaro. Prie tokios programos nutinka visko, nutinka ir nuotykių.
Bet kai susergi ta liga – ralio reidu – tai užkabina. Nei čia skųstis, kad pervargsti, nei ką. Natūralu, kad tiek organizmui, tiek psichologiškai sunku, tačiau netrukus to pasiilgsti. Tas užkabina ir tas poreikis save patikrinti, dar kartą mesti sau iššūkį, dar kartą patikrinti, kiek esi brandesnis, tvirtesnis tas tikrai yra. Yra noras nuveikti kažką didelio.
Tai turbūt filosifinis klausimas. Kaip alpinisto paklausti, kodėl jis lipa į kalną. Atsakymų daug ir įvairių.
- Bet vis dėlto svarbiausias tikslas savęs išbandymas.
– Vienareikšmiškai. Iš tikrųjų automobilių sportas, visureigių sportas yra tai, ką atradau 2003 metais ir kas man dera, patinka ir tinka. Aš taip manau. Iš vidaus tai grūdina – grūdina kaip žmogų, grūdina kaip vyrą, grūdina kaip asmenybę. Rasti savyje jėgų, kai reikia. Motyvuoti save ir kolegas, kai reikia. Lygiai taip pat ir kolegos daro.
Tai yra patirtis, kuri ir kitose gyvenimo sferose padeda.
- Kaip manote, koks bus šis Dakaras?
– Dakaro sunkumai susiveda ne tik į trasos ypatybes. Šiemet bus daugiau aukštikalnių – išbandymas technikai, išbandymas žmonėms. Natūralu, kad bus sunkiau. Apie trasas spręsti dar ankstoka. Taip, smėlio bus daugiau nei pernai. Vietomis jis bus piktesnis, klampesnis. Nemanau, kad jo bus superdaug, bet jo bus.
Kiek pastebėjau, kiekvienas Dakaras priklauso nuo to, ko kiekvienas siekia ir kaip važiuoja. Jei tu važiuoji su tikslu, kuris nėra kautis dėl kiekvienos sekundės, tai tas Dakaras ir nebus labai sunkus. Visas sunkumas priklauso nuo to, kiek kiekvienas dalyvis sau Dakarą padaro sunkiu.
Kad ir kiek mes diskutuotume, kad kuo daugiau smėlio, tuo sunkiau, tai jei pažiūrėtume į statistiką, tai visada finišuoja daugiau mažiau 50 proc. Taip, buvo labai žiaurių Dakarų, kai finišavo labai mažai automobilių. Buvo visiškai žiaurus, kai finišavo 12 motociklininkų. Bet visada tas skaičius yra apie pusę ir mažiau.
Ir nesvarbu, kokia yra trasa. Kuo geresnė trasa, tuo žmonės greičiau lekia. Tuo mažesni atstumai, tuo važiuojama dar labiau ant galimybių ribos. O toks važiavimas veda prie klaidų, prie technikos didesnio kankinimo ir Dakarai tampa sunkūs patys iš savęs.
Kalbant apie šį Dakarą, tai pirmas dvidešimtukas kandžiosis nuo pirmų greičio ruožų. O pirmi greičio ruožai labai greiti ir bus sekundžių skirtumas. Lyderiai užduos labai didelį tempą ir, manau, jį laikys toliau.
- Trečią Dakarą sėdėsite šturmano kėdėje. Ar nepagalvojate sėsti prie vairo?
– Aišku, esu pagalvojęs, bet ir atsakymą esu pasakęs pats sau: na ir kas iš to?
- Išsikeltumėte sau tikslą kaip ir dauguma lenktynininkų. Pirmiausia finišuoti, toliau gerinti rezultatą.
– Taip, yra pavyzdžių, kai žmonės vyresniame amžiuje sugalvoja tapti lenktynininkais. Ir yra labai gerų pavyzdžių, bet aš esu jais kalbėjęs, tai kai žmonės užsikepa, tai jie tikrai labai daug investuoja. Jie tam ruošiasi ir tai ne tik Dakaras – jie važiuoja eilę varžybų, turi asmeninius trenerius vairavimo ir taip toliau. Ir jie pasiekia neblogų rezultatų, tačiau tam reikia investuoti 2-3 metus. Reikia sudėti daug laiko ir krūvą pinigų.
Iš kitos pusės galvoju, kam čia man seniui iš naujo mokytis ir kažką įrodinėti. Yra tikrai puikių ir talentingų vairuotojų. Šturmanas reikalingas ir jei vairuotum, turėtum rinktis šturmaną. Bet jei gerai dirbi savo šturmano darbą ir šalia turi gerą vairuotoją, tai tas darbas čia ir dabar gali būti geresnis, nei tas tikslas po trejų metų.
Prisipažinsiu, kad pradžioje manoma, jog šturmano darbas ne toks įdomus, kaip vairavimas, bet jis turi savo žavesio. Jei pradėti kalbėti apie tikrąjį malonumą ir nekalbėti grynai asmenybiškai – štai ką AŠ padariau. Tu jauti, kad esi komandos dalis ir su vairuotoju pasiekei kažką. Mes esame šalia ir gauname rezultatą.
Jūs neįsivaizduojate, kai dieviškai įeina į posūkį ir jį įveikia, o tu nepuoli stabdyti nes supranti, kad vairuotojas žino, ką daro. Tada turi minutinį orgazmą. Dirbi toliau savo darbą. Aš nežinau, kiek aš turėčiau investuoti, kad taip važiuočiau. Ir ką? Tada džiaugčiausi vienas? Jau geriau sėdėti šalia profesionalo ir pasiekti puikų rezultatą. Tame visas žavesys.
- Tiek žiniasklaida, tiek visuomenė visuomet daugiau dėmesio skiria vairuotojui. Nebūna kartais apmaudu dėl to?
– Ne. Taip buvo ir yra visais laikais. Man viskas gerai. Natūralu – kad ir koks būtų geras šturmanas, tačiau jei vairuotojas neturės įgūdžių, nebus ir gero rezultato. Jei bus priešingai – bus geras vairuotojas, tačiau nebus sklandaus darbo su šturmanu, tai rezultatas irgi nebus geras. Tačiau visada pagalvojama, kad jei bus geras vairuotojas tai tereikia gero šturmano.
- Geras šturmanas. Koks jis turi būti?
– Jei kalbėti apie profesionalų lygą, tai aš esu kalbinęs ne vieną gerą šturmaną ir klausęs, ką reiškia keistis tarp vairuotojų. Pažiūrėkime lyderius – eilė yra susikeitę. Klausiau, kodėl keičiatės kaip kokie svingeriai. Gavau atsakymą: kai esi profesionalas, tiesiog dirbi savo darbą. Jau nebeieškai superinių chemijų. Svarbu, kad žmogus neerzintų ir ekipaže būtų psichologinė darna.
Profesionalai dirba savo darbus – jie turi kontraktus, jie puikiai valdo situciją, jie puikiai moka save apraminti. Tai jau profesionalus lygis. Nori nenori, bet mes važiuojame mėgėjų lygyje, tai šturmano darbas yra navigacija, elementarus darbas su kelio knyga ir tiksliai perduoti informaciją vairuotojui.
Kitas dalykas kažkiek prižiūrėti tempą, jausti vairuotojo nuovargį, galbūt užsidegimą lėkti ir taip toliau. Tiesiog stebi, kad emocija neprivestų prie klaidų.
- Jau aišku, kad sergate Dakaro liga. Kokia dar liga sergate?
– Bitininkystės.
- Jūsų „Seat Leon Dakar“ taip pat vadinamas „Bitute“. Tai Jūsų nuopelnas?
– Kažkuria prasme taip. Tai nebuvo visiškai mano idėja, bet aš ją karštai palaikiau.
Bitininkystė puikus hobis ir atradimas, kurį padariau prieš eilę metų. Meditacinio pobūdžio ir labai smagus. Tai leidžia pabūti su savimi, su bitėmis. Tikrai labai neblogai atpalaiduoja ir leidžia apie daug ką pamąstyti.
Kelionių metu stengiuosi pasiderinti ir panardyti. Nesu visiškai to maniakas, kad specialiai važiuočiau, bet prie progos visada pasinaudoju proga panardyti.
Aviaciją kiek apleidau – reikia grįžti ir baigti laikytis piloto licenciją. Esu išskraidęs kur kas daugiau valandų, nei minimumas. Kažkada pradėjau mokytis Lenkijoje, tačiau instruktorius šalia to oro uosto užsimušė ir sudegė. Įvairių istorijų nutikę...
Dar patinka protų kovos. Neleidžiu sau gyvenime liūdėti.
- Paskutinis klausimas. Koks turi būti Dakaras, kad jam pasibaigus galėtumėte pasakyti: tai buvo geras Dakaras.
– Aš manau, kad nesvarbu, kokia bus vieta. Svarbu, kad negalėčiau sau priekaištauti, kad kažko nepadariau, ar kad su Vaidu kažko nepadarėme, nors galėjome.
Nesvarbu, kas bus – pasieksime finišą ar ne. Aišku, apie tai net nesinori galvoti. Taip, būtų smagu, kad nepavestų technika ir išlipę mes galėtume sakyti: taip, mes tą Dakarą įveikėme, padarėmem, ką galėjome. Tada Dakaras buvo geras.