Savo proginiam, dešimtajam, maratonui jis pasirinko įdomesnį variantą – galingą sunkvežimį, liaudiškai vadinamą fūra. Kaip lenktynininkui sekasi jį prisijaukinti ir kokiomis nuotaikomis skaičiuoja paskutines dienas iki svarbiausių metuose bekelės ralio reido lenktynių, jis papasakojo laidoje „Delfi diena“.
V. Žala Lietuvoje jau yra savotiškas Dakaro simbolis, daugelis lietuvių be jo jau neįsivaizduoja šio ralio. Lenktynininkas jubiliejiniam Dakarui peršoko į kitą kategoriją ir jau palygino, kuo skiriasi ralio automobilis nuo sunkvežimio.
„Nors dešimtas Dakaras, bet pirmas Dakaras su sunkvežimiu, tai kaip seksis – pamatysime, bet turėjome tris testų dienas, tai labai skiriasi transporto priemonės. Nors vairas ir pedalai panašiai ten pat, bet svoris, pavyzdžiui, 10 tonų, tai penkis kartus sunkesnis, svorio centras aukščiau, vairas didelis – ne dėl to, kad atrodytų rimtai, bet dėl to, kad daugiau jėgos reikia“, – skirtumus vardija V. Žala.
Lenktynininkas turi sukaupęs nemažą patirties kraitį, tačiau sėdus prie sunkvežimio vairo teko patirti dalykų, kurie buvo nauji net jam.
„Yra esminiai skirtumai, bet jaučiu, kad devynerių metų patirtis su automobiliais praverčia, pavyzdžiui, sukibimo, slydimo valdymui. Niekada neįsivaizdavau, kad 10 tonų sunkvežimį galima leisti šonu, pasirodo – galima“, – juokiasi V. Žala.
Vis dėlto, sunkvežimiai šiam vairuotojui nėra naujiena, pasak jo, tokia meilė trunka jau dešimtmetį. Dėl to atėjo ir mintis peršokti į jį Dakare, tik lenktyninio sunkiasvorio transporto pilotuoti dar neteko.
„Su sunkiasvoriu transportu mane toks meilės romanas sieja jau daugiau nei 10 metų. Net tuomet, kai turėjom savo komandą ir savo serviso sunkvežimį, kartais pats su tuo sunkvežimiu varydavau į Prancūziją ir atgal, jį pristatyti ir parvežti, nes man tiesiog labai smagu vairuoti daugiatones transporto priemones, dėl to kilo ir mintis perlipti į šitą kategoriją Dakare. Ne dėl to, kad iš švaraus lapo, bet dideli daiktai ant ratų man patinka“, – savo sprendimą argumentuoja V. Žala.
Nors už sportinio sunkvežimio vairo sėdėti jam neteko, tačiau laiko pasiruošti irgi nebuvo daug. Pasak lenktynininko, jis turėjo tik tris dienas išbandyti naująjį bolidą. Vis dėlto, optimizmo netrūksta: „Manęs laukia dvi savaitės dykumoje, tai tikrai spėsiu priprasti.“
„Neforsuoju savęs psichologiškai, kad nuo pat pirmos dienos turiu varyti tarp lyderių. Stengiuos adaptuotis, bet kita vertus, nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti iš šono. Nepaisant to, kad transporto priemonė yra daug didesnė, bet valdymo principai yra panašūs“, – priduria V. Žala.
Anot jo, patirtis automobilių kategorijoje jam padės ir šiame Dakare, todėl išvykti žada su lengva ir gera nuotaika. Daugiau streso buvo prieš mėnesį, kai vyko visi pasiruošiamieji dabar, o dabar mintis jau lanko šventinė nuotaika ir muzika.
Be to, prie tokio lenktynininko sprendimo prisidėjo ir techninės kliūtys prieš tai vykusiuose Dakaro raliuose. Nepaisant to, kad sportininkas demonstruodavo pakankamai greitą tempą, automobilio gedimai neleisdavo pretenduoti į aukštas vietas.
„Viena iš priežasčių buvo ta, kad turėjome daug techninių nesklandumų su tomis komandomis, su kuriomis važiavome paskutinius du metus. Imdavome tikrai solidžias komandas, už galimybes sėdėti prie to automobilio vairo mokėdavome didelius pinigus, o tą galimybę susikurti – man reikia dirbti visus metus ir dėti daug pastangų.
O paskui, kai išvažiuoji ir sustoji pakelėje, tas labai demotyvuoja. Ir pastaraisiais metais, kai patyrę vieną iš gedimų, stovėjome dykumoje, o pro šoną švilpė pirmieji, greitieji sunkvežimiai, man šovė mintis, kad kažką reikia keisti“, – atskleidžia V. Žala.
Jis pasakoja, kad iš pradžių tai atrodė radikalus žingsnis, tačiau išbandžius sportinį sunkvežimį abejonių neliko. Atvirkščiai – pasirodė, jog ši kategorija turi daugiau sportinės perspektyvos, tai yra, joje jau pirmu bandymu galima parodyti neblogus rezultatus.
„Tai faktorių kombinacija, gyvenimas prispaudė ir tada pradedi ieškoti kitų kelių, nes ant sofos sėdėti nenoriu, lenktyniauti – noriu. Sausis namie jau nebeįsivaizduojamas“, – sako sportininkas.
Jo pasirinkta technika – įspūdinga. „Iveco“ sunkvežimis sveria 10 tonų, o jo variklyje šoka 1000 arklių. Be to, sukimo momentas – 5000 niutonmetrų. V. Žala lygina, jog labai greitas automobilis gali turėti 500-600 niutonmetrų. O šis lenktyninis monstras geba prasukti ratus ant sauso asfalto.
Sunkvežimio ekipažą sudaro ne du, o trys nariai. Pilotas, šturmanas ir mechanikas, kuris bus atsakingas už padangų slėgio ir temperatūros valdymą, pasak lenktynininko, tai labai svarbus aspektas.
„Tai yra viena iš dviejų kategorijų Dakare, kurioje galima padangų slėgį keisti iš vidaus ir tai yra labai didelė atsakomybė. Važiuojant sunkvežimiu, vienas iš didžiausių iššūkių yra padangų temperatūros valdymas, kai ji pakyla virš tam tikros kritinės ribos, ji pradeda atsilupti ir reikia stoti keisti padangą. Ji sveria 150 kg, keitimas trunka 6-8 minutes“, – sako V. Žala.
Kaip pagrindinius konkurentus jis įvardija du čekus. Vienas iš jų yra jo komandos kolega – Ales’as Loprais’as, kurio tėvas prieš 20 metų laimėjo Dakaro ralį, o tai pakartoti stengiasi ir sūnus. O kitas čekas Martina’as Michek’as laimėjo šių metų varžybas.
„Galima pasvajoti, ne nusimatyti. Faktas, kad nevažiuojame turistauti. Turistauti nematau prasmės, nes per daug skausmingas procesas, paprasčiau būtų ką nors kito pasirinkti. Savo realų tempą pamatysime tik pirmuosiuose greičio ruožuose“, – apie išsikeltus tikslus pasakoja V. Žala.
