A. Reed ir Sauliaus Ambrulevičiaus džiaugsmas buvo toks didelis, kiek per 18 metų Nemunu nutekėjo vandens.
Lietuvos upių tėvo saloje į palubes šeštadienį kilo trispalvė, paženklinusi elitines dailiojo čiuožimo varžybas pirmąsyk nuo 2006-ųjų.
Yra ir daugiau priežasčių, dėl kurių Allison ir Saulius ryžtasi save įvardinti laimingiausiais pasibaigusių žemyno pirmenybių medalininkais.
„Daug ką atidavėme, bet nesigailime. Jeigu reikėtų, tiek pat atiduotume dar kartą“, – praėjus dienai po šokių ant ledo finalo patikino S. Ambrulevičius, didžiausią karjeros pergalę pasiekęs savo gimtajame mieste.
31-erių kaunietis pačiūžomis ledą raižo jau 25-erius metus, tarptautiniame lygmenyje su petrauka varžosi 16 metų.
Jo partnerė – dvejais metais jaunesnė, bet pradėjusi čiuožti vos trejų, link tikslo ėjo panašiai laiko.
Šios kelionės bendražygiais šokių ant ledo pora buvo septynerius metus.
Bet praėjusi savaitė Kaune jiems vis tiek buvo turininga lyg visas ligšiolinis gyvenimas.
Iš pradžių negalėję patikėti savo akimis bei ausimis dėl pilnutėlėje „Žalgirio“ arenoje juos pasitikusios ir netrukus su bronza pasveikinusios publikos ovacijų, po apdovanojimų ceremonijos čiuožėjai susidūrė su dar viena euforijos banga.
Paėmęs ilgai vibruojantį telefoną į rankas, S. Ambrulevičius norėjo atsiliepti į skambutį, kai suprato, jog iš tiesų niekas neskambina – tai viena po kitos be sustojimo pylėsi žinutės.
„Meilės ir palaikymo srautas socialiniuose tinkluose buvo tiesiog nepažabojamas. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek žmonių parašė ką nors gražaus“, – pasakojo A. Reed.
Iki tol, kaip sako patys, savo telefonus jie laikė „kuprinių kišenėse“.
Nors čempionatas – namuose, Lietuvos čiuožėjai gyveno viešbutyje kartu su konkurentais. Ir laikėsi per daugelį metų nusistovėjusios rutinos, kuriai neįprastas šeimininkų statusas atsiliepė tik didesniu nei visada žiniasklaidos dėmesiu.
Bet sekmadienį pirmenybes uždariusioje parodomojoje programoje A. Reed ir S. Ambrulevičius šoko jau ne kaip šeimininkai, o visateisiai prizininkai.
Anot poros, atsisveikinimas su publika iščiulpė paskutinius jėgų likučius.
Sekmadienį vakare jie galėjo bent kiek atsipalaiduoti čempionato dalyviams skirtame bankete, kuriame, A. Reed žodžiais, pagaliau pamatė vieni kitus pasipuošusius, o ne vilkinčius „prakaituotais treniruočių kostiumais“.
Amerikietė Kaune pabus dar dieną – praleis ją su partnerio artimiausiais, kuriuos vadina savo antrąja šeima. Tuomet keliaus į Čikagą pas tėvus.
S. Ambrulevičius iš gimtinės taip neskubės, bet ir jam netrukus reikės krautis lagaminus į Monrealį – čia pora treniruojasi pastaruosius trejus metus.
Būtent šiame Kanados didmiestyje kovą vyks planetos pirmenybės.
Tai bus aukščiausia viršūnė, į kurią leidžiama kopti šiam duetui – olimpinės žaidynės jam nepasiekiamos, nes A. Reed neturi lietuviško paso. Kurio prašė du kartus, bet negavo.
Negavo nepaisant to, jog olimpinį kelialapį jau turėjo.
O dabar turi ir medalį.
Ar kreipsis į prezidentūrą trečiąsyk, kokių ambicijų turi pasaulio čempionatui ir kaip gyvenimą pakeis Kaune iškovotas medalis, Delfi teiravosi A. Reed ir S. Ambrulevičiaus.
