„Darbas žiniasklaidoje kenkia sveikatai“, – nusijuokė F. Katsikaris, skubiai traukdamas cigaretę prie vieno iš nesuskaičiuojamų „Stožice“ arenos įėjimų.
Parūkyti į lauką jis lekia kiekvienos ilgesnės pauzės tarp transliacijų metu – dirbant treneriu, kontroliuoti šį žalingą pomėgį 46-erių specialistai sekasi kur kas labiau.
Sutikęs pasidarbuoti komercinės Graikijos televizijos OTE TV komentatoriumi, F. Katsikaris įsitikino, jog sveikatos žiniasklaidos atstovams neprideda ir bemiegės naktys rengiant reportažus iš Europos krepšinio pirmenybių.
„Pamačiau, kiek daug reikia dirbti žurnalistams. Jeigu nesėdi tose rogėse, nežinai, koks iš tiesų sudėtingas tas darbas. Buvau nustebęs, kai sužinojau, kad mano naujieji kolegos visiškai nemiega. Nusnaudžia kelias valandas ir vėl kimba į darbus. Tai – labai sunkus užsiėmimas“, – konstatavo graikas, kasdien komentuojantis po dvejas čempionato rungtynes.
Komentatorių tribūnoje kartu su juo sukinėjasi ir daugiau krepšinio katile dar neseniai virusių žmonių, pavyzdžiui, buvęs Vilniaus „Lietuvos ryto“ vyriausiasis treneris iš Slovėnijos Tomo Mahoričius ar Ispanijos krepšinio federacijoje dirbantis 2014 metų pasaulio čempionato ambasadorius Jorge Garbajosa.
Tačiau nė vienas jų naujame amplua neatsidūrė taip netikėtai ir skandalingai kaip F. Katsikaris.
Praėjusią žiemą tuometis Bilbao „Basket“ (Ispanija) klubo strategas sukirto rankomis su Rusijos krepšinio federacija (RFB). Bet graikas taip ir liko nevedęs nė vienos šios šalies rinktinės treniruotės.
Tamsūs debesys virš F. Katsikario galvos ėmė kauptis po to, kai liepos pradžioje iš pareigų atsistatydino RFB prezidentas Aleksandras Krasnenkovas. Būtent jis buvusio rinktinės vairininko Davido Blatto įpėdiniu pasirinko dar iš bendro darbo Sankt Peterburgo „Dinamo“ klube laikų pažįstamą specialistą.
Kita auka domino kaladėlių grandinėje tapo pats F. Katsikaris. Likus vos kelioms dienoms iki pasirengimo Europos čempionatui pradžios graikas įteikė viešą atsistatydinimo pareiškimą, savo sprendimą motyvavęs naujosios federacijos prezidentės Julijos Anikejevos spaudimu. Nė dirbti nepradėjusį trenerį užgavo RFB vadovės atvirai reiškiamos abejonės, ar F. Katsikaris yra vertas pažadėtų pinigų, ar jo vadovaujamai Rusijos rinktinei pirmenybės Slovėnijoje nesibaigs fiasko.
Fiasko buvo. Tik jau su graiką pakeitusiu Vasilijumi Karasiovu. Pirmo etapo D grupės turnyre Koperyje nukraujavę rusai pralaimėjo 4 iš 5 rungtynių ir liko paskutinėje vietoje, o F. Katsikaris prasčiausią komandos pasirodymą nuo SSRS subyrėjimo stebėjo iš žiniasklaidos tribūnos.
„Komentavau rusų mačus taip pat kaip ir visus kitus, nes nė neturėjau galimybės dirbti su tais vaikinais. Jei atvirai, aš niekada taip ir nesupratau, kas vyksta Rusijos federacijoje. Tokių dalykų dar nebuvau patyręs. Su manimi buvo elgiamasi absoliučiai neprofesionaliai. Manau, kad tokie žmonės neturėtų dirbti federacijoje. Bet dabar tai – jų problema, o aš galiu ramiai miegoti naktimis“, – tvirtino F. Katsikaris.
Geriausias praėjusio sezono Europos taurės turnyro treneris su DELFI taip pat aptarė į ketvirtfinalį nepatekusių savo tėvynainių pasirodymą, Lietuvos rinktinės jėgą ir Achilo kulną, Europos čempionato staigmenas ir dėsningumus bei kitas krepšinio aktualijas.
– Kaip vertinate Graikijos rinktinėje debiutavusio trenerio iš Italijos Andrea Trinchieri darbą? – DELFI paklausė F. Katsikario
– Na, jis yra kylantis jaunas treneris. Svečioje šalyje jis dirba pirmą kartą. Nesigilinant į detales, A. Trinchieri mėgino pasinaudoti turimų žaidėjų stipriosiomis pusėmis, išspausti iš jų maksimumą. Daugelį metų Graikijos rinktinės žaidimo filosofija rėmėsi sunkiu darbu gynyboje, atletiškumu. Deja, šiame Europos čempionate kai kurios rungtynės šiuo aspektu buvo visiškai nevykusios. Žmonėms patinka A. Trinchieri propaguojamas žaidimo stilius, kuris tikrai nėra nuobodus. Bet reikia laiko, norint jį įgyvendinti tokiose svarbiose varžybose ir tokioje didžiulių lūkesčių slegiamoje komandoje.
– Žiniasklaida aprašė vieną graikų treniruotę Liublianoje, kurios metu krepšininkai buvo palikti savo nuožiūra pamėtyti į krepšį, o pratybų pabaigoje A. Trinchieri pasiūlė 50 eurų tam, kuris laimės tritaškių konkursą. Ar tokie pasiruošimo žūtbūtiniam mūšiui metodai jums atrodo tinkami?
– Visa tai buvo skirta tam, kad komanda atsipalaiduotų, liautųsi galvoti apie kitas rungtynes. Kai laukia lemiamas mačas, taktiniai klausimai traukiasi į antrą vietą. Svarbiausia, kad žaidėjai jaustų tik pozityvų spaudimą. A. Trinchieri su savo trenerių štabu matė komandą kiekvieną dieną, todėl geriau žinojo, ką ji išgyvena ir ko jai reikia.
– Rinktinės gynėjas Nikos Zisis prisipažino, kad graikai nebuvo tinkamai pasiruošę psichologiškai. Kas nutiko?
– Graikija šių pirmenybių laukė turėdama vienintelį tikslą – po ketverių metų pertraukos vėl iškovoti medalius. Nors į čempionatą negalėjo važiuoti Nickas Calathesas, Vangelis Mantzaris, Kostas Koufas, Sofoklis Schortsanitis. Nepaisant to, turnyrą pradėjome labai gerai, pirmos trys pergalės Koperyje buvo labai gražios. Kai kitose rungtynėse nusileidome Italijai, visi tikėjosi, kad komanda galingai reaguos į nesėkmę mače su suomiais. Bet buvo tik dar blogiau. Tai reiškia, kad komanda buvo sužeista, pradėjo smelktis abejonės. A. Trinchieri nemoka graikų kalbos, o bendraujant angliškai jam buvo sunku pajusti, ką iš tiesų tuo metu išgyveno rinktinė.
– Kokį įspūdį šiame čempionate jums palieka Lietuvos komanda?
– Tos lietuvių rungtynės, kurias mačiau čempionate, buvo labai solidžios. Lietuva turi turbūt stipriausią priekinę liniją šiose pirmenybėse. Aišku, turite ir savo amžiną problemą dėl įžaidėjų stygiaus. Mantas Kalnietis ir Renaldas Seibutis atlieka puikų darbą bandydami tą spragą užkamšyti. Aš ypač džiaugiuosi R. Seibučiu, nes kažkada pats esu su juo dirbęs. Jis – puikus vaikis, tikras profesionalas. Šiame čempionate matau jį kaip subrendusį krepšininką, demonstruojantį labai kokybišką žaidimą.
– Jums nesunku nuspėti, kaip žais Lietuvos ekipa?
– Lietuvių žaidimas yra charakteringas, tikrai nevadinčiau jo nenuspėjamu. Matosi, kokio žaidimo reikalauja treneriai, kaip bandoma išnaudoti stipriąsias puses, komandai užtenka disciplinos ir susikaupimo. Nėra abejonių: jeigu susitinki su šia komanda, svarbiausia užduotis yra kontroliuoti baudos aikštelę. Reikia susitaikyti su tuo, kad bus neįmanoma to daryti visas 40 minučių, bet reikia stengtis kuo labiau sutrikdyti lietuvius. O pačios Lietuvos rinktinės žaidimo pusiausvyra priklauso nuo trijų krepšininkų, kurie pasikeisdami įžaidžia kamuolį: M. Kalniečio, Tomo Delininkaičio ir R. Seibučio. Jei jiems tai sekasi gerai, Lietuvos komandai užtenka talento, kad nugalėtų bet kuriuos priešininkus.
Turiu pastebėti, kad kol kas Lietuva šiame turnyre laikosi labai tyliai. Kalbuosi su daugybe žmonių iš skirtingų valstybių ir galiu pasakyti, kad tarp pagrindinių čempionato favoritų lietuvių niekas nemini. Manau, kad jūsų komandai tai tik į naudą.
– Kuris Lietuvos krepšininkas dar nežaidžia taip, kaip galėtume tikėtis?
– Turiu būti sąžiningas: nežinau visų detalių, žaidėjų sveikatos būklės. Bet nematau nė vieno, kurio prastas žaidimas būtų tendencija, besikartojanti kiekviename mače. Vienos rungtynės dar nieko nereiškia, nes čempionatas – labai ilgas, negali be sustojimo žaisti maksimalia jėga. Girdėjau, kad J. Kazlauskas buvo labai nusiminęs dėl komandos pasirodymo rungtynių su belgais pabaigoje. Jį galima suprasti, bet, kita vertus, tokios duobelės yra logiškai paaiškinamos. Išlaikyti vienodą koncentracijos lygį 22 dienas žaidėjams yra labai sunku.
– Kas šiame Europos čempionate jums pateikė didžiausią staigmeną?
– Visi žinome, kad daugybė pajėgių žaidėjų dėl įvairių priežasčių neatvažiavo į Slovėniją. Todėl čempionato lygis nėra aukščiausias. Kartu tai yra sunkiausiai prognozuojamas čempionatas per pastaruosius metus. Matėme komandų, turinčių garsių pavardžių, bet nežaidžiančių kaip komanda, taip pat matėme vieningų rinktinių, kurioms žvaigždžių nereikia. Manau, kad atmosfera komandoje, koncentracija, kovinė dvasia ir teisingai parinkta taktika tokiose pirmenybėse gali nusverti labai daug.
– Kuri komanda iki šiol parodė daugiausiai potencialo iškovoti titulą?
Man asmeniškai paslaptingiausia pirmenybių komanda yra Prancūzija. Nepaisant to, kad prancūzai yra labai nusilpę po krepšiu, netekę net šešių aukštaūgių, jų atletiškumas ir Tony Parkerio meistriškumas šią komandą daro labai pavojingą. Jie turi daug potencialo, bet jo neišnaudoja šimtu procentų. Nežinau, ar taip elgiamasi tikslingai, taupantis prieš atkrintamas varžybas. Prieš čempionatą prancūzai kalbėjo, kad važiuoja pirmą kartą laimėti auksą, bet nesu tikras, ar jie tam pasiruošę.
Tuomet seka didesnė grupė komandų, pretenduojančių į titulą, pavyzdžiui, Kroatija. Šįkart kroatai turi ne tik talento, bet ir komandinę dvasią, kurios anksčiau trūkdavo. Dar yra Lietuva ir, žinoma, Slovėnija – žaisdami namuose, slovėnai yra labai konkurencingi. Taigi, dominuojančio favorito nebėra, klausimas, kas taps čempionais, yra atviras kaip niekada.
– Jums asmeniškai buvo sunku komentuoti Rusijos rinktinės rungtynes Koperyje?
– Ne, nė kiek. Aš nė neturėjau galimybės treniruoti tų vaikinų. Beveik su visais iš jų esu kalbėjęsis, jie man tikrai patiko. Nesu žmogus, nešiojantis akmenį užantyje, jaučiantis pagiežą. Todėl komentavau rusų mačus taip pat kaip ir visus kitus.
– Įvertinus, kokia keista ir audringa Rusijos krepšiniui buvo ši vasara, ar rinktinės fiasko Slovėnijoje buvo logiška jos pabaiga?
– Na, rusams buvo sunku, nes tiek daug svarbių žaidėjų šįkart neatvyko į rinktinę. Rusija turėjo ruošti naują krepšininkų kartą, bet daryti tai reikėjo ne žodžiais, o realiais darbais. Manau, kad talentingų žaidėjų Rusijoje yra, tačiau tam, kad jie galėtų subręsti, reikia suteikti jiems galimybių. Nenoriu kritikuoti trenerio V. Karasiovo, komandos. Dabar tai – rusų, o ne mano problemos. Bet tie, kurie priėmė tam tikrus sprendimus, dabar turi kartu prisiimti atsakomybę, o ne mėginti ją nustumti kitiems. Taip elgiasi tik bailiai.
– Kaip supratote, kad bus geriau palikti Rusijos rinktinę nė nepradėjus su ja dirbti?
– Esu samdomas treneris, bet dirbdamas laikausi savo principų, vertybių. Atsidūręs kryžkelėje nusprendžiau sukti ten, kur vedė pastarosios. Jaučiau, kad turiu gerbti ne tik pats save, bet ir žaidėjus, nes, jei būčiau nusprendęs priešingai, nepelnytai kentėti būtų reikėję ir jiems.
Jei atvirai, aš niekada taip ir nesupratau, kas vyksta Rusijos federacijoje. Tokių dalykų dar nebuvau patyręs. Su manimi buvo elgiamasi absoliučiai neprofesionaliai. Manau, kad tokie žmonės neturėtų dirbti federacijoje. Bet dabar tai – jų problema, o aš galiu ramiai miegoti naktimis.
– Rusijos moterų krepšinio rinktinės treneriu kol kas išlieka kitas specialistas iš užsienio – lietuvis Alfredas Vainauskas. Jam turbūt irgi bus nelengva?
– Neįsivaizduoju. Buvau jį sutikęs oficialiame renginyje, bet apie jo situaciją nieko nežinau. Tiesą sakant, kalbėdami su manimi, federacijos atstovai bandė pasinaudoti A. Vainausko pavyzdžiu, kad mane diskredituotų. Jie sakydavo: pažiūrėk, ką užsienietis padarė su mūsų moterų rinktine, kuo tai baigėsi (birželį vykusiame Europos čempionate favoritėmis laikytos rusės taip pat neįveikė pirmo etapo slenksčio – DELFI). Jie tiesiog bandė ieškoti bet kokio įmanomo būdo, kaip mane pažeminti.
– Prieš ketverius metus žiniasklaida jus įvardino kaip pagrindinį kandidatą stoti prie Graikijos rinktinės vairo, tačiau vėliau jis buvo patikėtas J. Kazlauskui. Dėl to apmaudo neliko?
– Ne, nes tuomet aš net negalėjau treniruoti rinktinės, kadangi dirbau Ispanijoje. J. Kazlausko aš asmeniškai nepažįstu. Šiokia tokia nuoskauda liko dėl kito nutikimo. Prieš metus Bilbao „Basket“ žaidė su Maskvos CSKA klubu Eurolygoje, ir tuomet J. Kazlauskas apie mano komandą atsiliepė labai neteisingai (CSKA treniravęs lietuvis skundėsi, kad baskai provokuoja varžovus ir žaidžia labai grubiai – DELFI).
– Kokie jūsų santykiai su Kauno „Žalgirio“ treneriu E. Zouru?
– Mes jau daugelį metų esame geri draugai, palaikome ryšį, kalbamės apie krepšinį. Visada gerbiau E. Zourą kaip puikų trenerį. Manau, kad jis pasirinko teisingai, nusprendęs grįžti į „Žalgirį“, nors klubo situacija nėra gera. Būtent tai aš jam ir patariau daryti. Pinigai, komandos biudžetas, ambicijos dirbant treneriu yra reikšmingi dalykai, bet svarbiausia yra eiti ten, kur esi laukiamas. Manau, „Žalgiris“ tikrai norėjo, kad Elias grįžtų. Dėl to jis dabar jaučia turįs palaikymą, užnugarį, o tokiomis sąlygomis galima daryti stebuklus. Žinau, kad nebus lengva, kad Lietuvoje lūkesčiai niekada nebūna minimalūs, bet tikiu, kad krepšinį gerai suprantantys sirgaliai ir žiniasklaida palaikys Elią.
– Ar E. Zouros jums daug pasakojo apie savo pirmą pažintį su „Žalgiriu“, kuomet klubui dar vadovavo aikštingasis Vladimiras Romanovas?
– Jis yra apie tai užsiminęs, tačiau Elias – ne toks žmogus, kuris mėgtų skleisti apkalbas. Jis – tikras profesionalas. Aišku, niekam nepatiktų savo kailiu patirti tokių keistenybių, bet Elias dėl nieko nesiskundė.