Pokalbis su Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiuoju treneriu Jonu Kazlausku – laidoje „Dėmesio centre“.
– Treneri, gal pradėkime nuo bendresnių dalykų. Jūs jau treji metai rinktinėje. Per tą laiką – du Europos krepšinio čempionato finalai, trečia vieta pasaulyje. Gal banalus klausimas, bet kaip jums taip sekasi?
– Žinote, tuomet ir aš aptakiau pradėsiu. Kai penktadienį laimėjome patekimą į finalą, visi be galo džiaugėsi, kai vakar taip pralaimėjome – visi labai liūdėjo. Po to aš save pagavau galvojant: taip, buvo ne mūsų diena – labai viskas nesisekė. Galima būtų analizuoti ir kalbėti, kodėl taip atsitiko. Jeigu žinotum visus atsakymus, žinoma, daug ko nedarytum. Paskui aš savęs paklausiau: ar bet kuri Europos valstybė, išskyrus Ispaniją, nenorėtų su mumis susikeisti vietomis? Manau, kad norėtų. Taigi, galvoju, gal nėra taip blogai, kaip kažkas bando pateikti.
Kitas svarbus dalykas, kurį verta paminėti – trečia vieta pasaulio reitinge. Tai – labai svarbu ir galvojant apie ateities čempionatus: papuoli į pirmą krepšelį ir t.t. Tai yra jau tokia ilgalaikė sėkmė.
Žinote, Lietuva septintą kartą po Nepriklausomybės atgavimo patenka į Olimpines žaidynes. Jei dar prisimintume, kokias vietas olimpiadose užima, negalima sakyti, kad tai yra tik sėkmė, tai – pastovumas.
– Kalbant apie čempionatą. Rimvydas Valatka šiandien komentare primena posakį „per kančias – į žvaigždes“. Iš tiesų, atrodė, kad viskas labai sunku, labai daug vargo, kartais net atrodė, kad per kraują. Kodėl taip, kaip jūs manote?
– Aš sakiau prieš išvažiuodamas – šiuo metu yra kartų kaita. Auksinė karta, kuri 2003 m. iškovojo auksą, jau nuėję. Taip, vienas kitas likęs, bet dauguma jau nebežaidžia. Dabar mes turime jau kitą kartą – Jonas Valančiūnas, Donatas Motiejūnas ir panašaus amžiaus žaidėjai. D. Motiejūno šįkart neturėjom. J. Valančiūnui – dar tik 23 m., jam tik prasideda tikrasis krepšinis. Ir ta, vadinkime, vidurinioji karta, kuri viską ir „išnešė“ šiame čempionate.
Nuo pat pradžių sakiau, kad nebus lengva. Pamenate rungtynes su bosniais prieš dvejus metus? Juk jei ne Lino Kleizos tritaškiai, mes galbūt jau po pogrupio būtume važiavę namo.
– Turbūt atitikmuo dabar galėtų būti rungtynės su Gruzija, kai iš esmės Jonas Mačiulis sukūrė stebuklą.
– Su Gruzija – šiek tiek kitaip. Anąkart mes pralaimėjom ir gana dideliu skirtumu, šįkart su Gruzija vyko normalios rungtynės, nors ir sunkios. Pasaulio pirmenybėse lygiai tokios pat buvo rungtynėse su slovėnais. Jeigu nebūtume laimėję prieš slovėnus, būtų tekę žaisti su amerikiečiais – tuomet jau sunku ką nors „prigalvoti“. Mums visą laiką buvo sunku.
– Šiek tiek pradėjome kalbėti apie Joną Mačiulį. Turbūt nesuklysiu pasakydamas, kad jis – vienas iš šio čempionato atradimų?
– Be abejonės. Taip, kaip jis sužaidė, tikrai yra geriausias jo čempionatas. Žinoma, jis pats galėtų apie tai daugiau pasakyti.
– Galbūt prie to prisidėjo tai, kad nebuvo L. Kleizos? J. Mačiulis iki tol būdavo tarsi L. Kleizos šešėlyje, dabar, akivaizdu, išaušo jo „žvaigždžių valanda“.
– Visada taip yra. Kai kažko nėra, kažkas kitas stengiasi užimti jo vietą – kartais pavyksta, kartais ne. Jeigu pavyksta – labai gerai.
– Lietuvos rinktinės, kaip vieningai žaidžiančios komandos, tarsi kokį fenomeną, čempionato pabaigoje minėjo praktiškai visų rinktinių treneriai, komandų žaidėjai. Kaip sulipdyti tokią komandą?
– Pirmiausia, mes visą laiką jiems pabrėžiame, kad esame vienas kolektyvas. Antras dalykas, mes esame lietuvių krepšinio mokyklos atstovai. Lietuvos krepšinio mokykloje, su žvaigždėmis ar be jų, viskas yra aukojama pergalei, ne savo asmeninei statistikai.
Mūsų mokykla – komandinio darbo mokykla. Jeigu grįžtume prie rungtynių su Gruzija, aš džiaugiuosi už komandą, kuri sugebėjo išnaudoti tą patį J. Mačiulį. Tai buvo komandinis darbas. Kodėl, pavyzdžiui, turinti tiek daug žvaigždžių, Italijos rinktinė sužaidė prasčiau? Jie nebuvo komanda, nes beveik kiekvienas žaidėjas turėjo po penkias minutes „kažką pademonstruoti“. Pas juos nebuvo sprendimo, kad štai, kažkuriam vienam sekasi, tai žaiskime per jį. Jie to nedarė.
– Finalas. Kelialapis į Olimpines žaidynes, sidabro medaliai ir trečia vieta Pasaulio reitinge, o jūs sakote, kad po čempionato esate nelaimingas?
– Negalima taip sakyti, kad nelaimingas. Patekimą į finalą ir Olimpines žaidynes mes iškovojome jau penktadienį – tada ir pasidžiaugėme. Po to pradėjome ruoštis vedini kitų minčių ir kitų tikslų, o tie tikslai nepavyko. Žinoma, negalima sakyti, kad esame labai nelaimingi. Taip, mes suprantame, ką iškovojome, bet kai antrą kartą iš eilės grįžti pralaimėjęs... geriau grįžti laimėjus. Netgi trečia vieta yra laimima. O dabar mes grįžome pralaimėję.
– Bet dabar jau gal jaučiatės laimėję?
– Žinoma, kai pamatai, kaip tave sutinka, kiek daug žmonių kartu su mumis sirgo ir nervinosi, supranti, kad tas rezultatas yra svarbus. Mes tikrai padarėme rimtą darbą. Dar kartą sakau: jeigu prieš čempionatą mums būtų pasiūlę, kad gausime antrą vietą ir kausimės finale, nebūtumėt sutikęs?
– Visi būtų sutikę.
Aš irgi manau, kad visi būtų sutikę. Tai negaliu sakyti, kad tai yra blogai, bet, žinote, antrą vietą mes jau buvome pasiekę – visada norisi daugiau. Sportininkai visada yra maksimalistai.
– Mindaugas Kuzminskas – veržlus, agresyvus, kartais net piktas. Tokio jūs jo laukėte keletą metų?
– Matyt, ne veltui bariausi. Tokio laukiau, laukiu ir noriu, kad tai tęstųsi. Visi mes turbūt tokio jo laukėme. Tikiuosi, kad jis nesustos ir dar tikrai parodys, ką gali. Jis dabar parodė, kad gali.
– Jūsų laukia, jeigu neklystu, penktosios Olimpinės žaidynės. Paklaustas apie kitų metų darbą rinktinėje, jūs viename interviu prašėte neprovokuoti atsakymo. Negi jūs tikrai turite abejonių, ar vykti į olimpiadą ir toliau treniruoti rinktinę?
– Pirmiausia, reikia pailsėti ir apsvarstyti viską. Aš nenoriu kalbėti apie ateitį. Visi šie etapai labai brangiai kainuoja. Tai yra begalinė atsakomybė, begalinė įtampa, bemiegės naktys ir labai sunkus darbas. Darbas, kuris kainuoja sveikatą, nervus. Visada pradedi save vertinti iš šalies – ar priimi teisingus sprendimus, ar nesuklydai. Eidamas dirbti su rinktine visada turi pasverti tokius dalykus. Juk nuo tavo sprendimo, nuo tos sekundės, kai tu kažką pasakai ar patari, priklauso likimai – tiek krepšininkų, tiek visos komandos. Turi visada pats pajausti ir suprasti, ar tu dar gali, ar sugebėsi.
– Sakote, kad buvo, kas nepavyko. Ir po finalo, žinoma, kalbėjote su savo asistentais, viską aptarėte. Bent jau iš šono žiūrint, kaip ne specialistui, tiesiog atrodė, kad ispanams viskas sekėsi.
– Kažkuriuo metu jie pagavo derinį, kurį mes žinojome, bet blogai apsigynėme. Nors šiaip mes esame gerai besiginanti komanda. Kažkiek jie pataikė sudėtingų metimų, ypač tuomet, kai mes, jau atrodo, kabinomės, pradėjome grįžti į žaidimą. Aš tai palyginčiau galbūt su rungtynėmis prieš estus, kai mes gynėmės beveik idealiai, visiškai užtveri žaidėją, o jis beveik nematydamas pataiko. Ir pataiko ne vieną, o tris tritaškius. Įsivaizduokite, kaip tai veikia psichologiškai. Ypač tuomet, kai po tokių pataikymų patiems įmesti nepavyksta.
– Treneri, ruduo prasidėjo, artėja žiema. Ką pats veiksite? Ar važiuosite į kokį nors klubą, ar būsite su anūkais, šeima?
– Nežinau. Esu prikalbėjęs, kad niekur nevažiuosiu, bet išvažiavau per tris dienas. Jokių įsipareigojimų neturiu ir kol kas nenoriu nieko žadėti. Visada sakau, kad dabar atėjo metas, kai aš galiu rinktis. Man pasisekė. Galiausiai ir amžius jau rimtas, norisi ir su anūkais, ir su šeima pabūti. Supranti, kad darbas – ne viskas.