Atakų organizatorius DELFI pasakoja apie rinktinės pasiruošimą čempionatui, ilgą traumų gydymosi laikotarpį ir artėjantį sezoną „Žalgiryje“.
- Esi patyręs krepšininkas. Ar dar jauti jauduliuką viduje, kai atvyksti į pirmąsias rinktinės treniruočių stovyklas?
- Keista, bet kažkoks jausmas kirba viduje: įdomu, kaip seksis susižaisti su naujokais ir su tais žmonėmis, kurių nematei metus. Įžengus pro duris būna kažkoks kvailas jausmas, o dar visur aplinkui pilna žurnalistų, tai irgi nervina.
- Jau išsirinkote kapitoną. Juo tapo Robertas Javtokas, tarsi neoficialiai jam perdavei raištį, nes praeitais metais treniruočių stovykloje kapitonu buvai išrinktas tu. Ar pats balsavai už Roberto kandidatūrą, o galbūt buvo nuspręsta vienbalsiai?
- Čia nebuvo jokių kandidatūrų. Robertas per daug metų įrodė, kad yra pats geriausias variantas ir kitų pamąstymų net nebuvo. Jis geriausiai komandoje moka susitvarkyti su šiomis pareigomis.
- Nusikelkime į praėjusių metų draugiškų rungtynių ciklą, į nelemtas rungtynes su Kroatija. Ar ta trauma labai išmušė tave iš vėžių psichologiškai?
- Psichologiškai galbūt neišmušė dėl to, kad visuomet stengiuosi būti pozityvus ir ieškoti pliusų. Bet fiziškai ir karjeros prasme, žinoma, išmušė iš vėžių. Buvo labai gaila, nes prieš pernykštį pasaulio čempionatą jaučiausi labai gerai ir norėjosi padėti komandai. Kai gauni tokią traumą, kuri ne tik neleidžia žaisti čempionate, bet ir atima visą sezoną, įsivažiuoti nėra lengva. Buvo labai nemalonus etapas, bet dabar džiaugiuosi, kad jis praėjo ir pagaliau esu sveikas.
- Ar trauminis laikotarpis prisidėjo prie krepšinio alkio ir didžiulio noro sugrįžti į rinktinę?
- Nesvarbu ar rinktinė, ar klubas, buvo didžiulis noras kuo greičiau pradėti žaisti. Susidėjo traumų seka ir išėjo taip, kad mano žaidimas prasideda dabar, kai vėl esame su rinktine. Metus praleidau be krepšinio, todėl noras yra didžiulis. Dabar pirmosios treniruotės vyksta lauke, bet jau norėčiau eiti į salę ir žaisti.
- Visi žino, kad esi ir didelis futbolo sirgalius. Ar per tuos metus be krepšinio daug futbolo rungtynių spėjai peržiūrėti?
- Taip. Kai galėjau visą savo darbotvarkę susidėlioti pats, o ne pagal reikalavimus, aplankiau kelis futbolo mačus. Čempionų lygos ne tik finalą, bet ir daugiau rungtynių žiūrėjau. Šitą sezoną tikrai spėjau daugiau pasižiūrėti.
- Kalbant ir apie krepšinio sezoną, galbūt tapai krepšinio sirgaliu ir žiūrovu?
- Žinoma. Kartais būdavo sunku per televizorių žiūrėti Eurolygą, kai pats negali žaisti ir sėdi su parištu pečiu, bet vis tik žiūrėjau. Mano reabilitacija vyko Kaune, todėl buvau beveik visose „Žalgirio“ Eurolygos rungtynėse. Pasidariau ekspertas.
- Ar esi azartiškas sirgalius? Galbūt už futbolo mačus statei net kokiose lažybų kontorose?
- Ne, buvo kas prisistatė ir be manęs, aš nestačiau. Tačiau esu azartiškas futbolo sirgalius. Emocijos verda galbūt dėl to, kad nesuprantu šio žaidimo taip gerai, tuomet liejasi emocijos. Kai žiūriu krepšinį, pastebiu visai kitus dalykus ir emocijos neima viršaus.
- NBA patirtis yra tokia, kad baigę karjerą arba rungtyniauti negalintys krepšininkai kviečiami į televizijas dirbti ekspertais. Nebuvai sulaukęs tokių pasiūlymų?
- Buvau kelių pasiūlymų sulaukęs, bet manau, kad tai skirta ne man. Jeigu pavyksta, stengiuosi pasislėpti nuo tokių dalykų.
- Tavo karjeroje vėl sužibėjo „Žalgirio“ vardas, kadangi grįžai į Kauno klubą. Ar šis sprendimas buvo greitas ir paprastas?
- Kadangi aš esu metus nežaidęs, logiška, kad visoms komandoms esu tiksinti bomba ir niekas nežino, kokia yra tikroji situacija. „Žalgiris“ matė, kaip aš sportuoju, kaip atsigaunu, kalbėjosi su gydytojais, tai buvo vienintelis klubas, kuris rodė pasitikėjimą. Dėl to aš pasakiau, kad jeigu man nepasiseks JAV, kitų neieškosiu ir grįšiu į „Žalgirį“. Kai visi pamatė, kad galiu žaisti JAV, dabar atsiranda ir kitų variantų, tačiau tai nebesvarbu, džiaugiuosi, kad metus būsiu Kaune.
- Esi principingas žmogus: pasakei ir taškas?
- Negaliu sakyti, kad taip būna visada, galbūt ir esu kažkur kažką pamelavęs. Bet kaip atrodytų, jeigu būčiau prisižadėjęs prieš visus, kad žaisiu „Žalgiryje“ ir to neištesėčiau, aš į Kauną negalėčiau net normaliai grįžti. Pažadėjau, tai pažadėjau ir to nesigailiu, džiaugiuosi, kad žaisime Eurolygoje, tikiuosi, kad bus gera komanda ir galėsime kažką pasiekti.
- „Žalgiryje“ paskutinį kartą rungtyniavai prieš trejus metus. Kas pasikeitė tavo žaidime, ar jautiesi labiau subrendęs kaip žaidėjas?
- Dabar jaučiuosi daug geresnis žaidėjas. Pamačiau legionieriaus gyvenimą, praėjau visą kelią, jaučiuosi labai patobulėjęs. Aikštelėje atlikti tam tikrus dalykus buvo daug lengviau negu tada, kai žaidžiau Kaune.
- Ko būtent tikiesi iš artėjančio sezono?
- Neslėpsiu, kalbėjome ir su vadovais, ir su žaidėjais, šiais metais tikrai norisi perlipti „Top 16“ etapo barjerą. Svarbu patekti į aštuntuką, o ten jau kovoji dėl vietos finaliniame ketverte. Tai būtų didelis laimėjimas ir klubui, ir miestui, ir sirgaliams – visi būtų patenkinti. O patekimas į ketvirtuką nėra gyvybės ir mirties klausimas, tačiau tu kovoji, o ne po pirmo etapo skaičiuoji tik teorinius šansus. Norėtųsi, kad patikėtume savo jėgomis ir nevertintume tų didelių vardų, kurie atvažiuoja pas mus, juk jie tokie patys žmonės kaip ir mes.
- Grįžtant prie rinktinės, visuomet yra kalbama apie problemas: pernai buvo įžaidėjo problema, šiemet yra sunkiojo krašto puolėjo pozicija. Galbūt pažiūrėkime į tai iš kitos pusės, kokias tu rinktinės stiprybes galėtum įžvelgti?
- Jau nebežinau, kiek metų kalbama apie įžaidėjo problemą, tikriausiai, kiek pamenu. Prieš kelias dienas sėdėjome su Pauliumi Jankūnu ir jam sakiau, kad jis gaus tuos klausimus, kuriuos aš gaudavau, o manęs klaus, kokia mano sveikatos būklė. Viskas taip ir buvo.
Stiprioji rinktinės pusė yra ta, kad dėl netekčių yra šansas pasirodyti naujiems žaidėjams, kurie yra alkani. Sukūrę gerą komandą, kad ir be ryškių žvaigždžių, mes galime komandiniu žaidimu visus nustebinti, taip jau yra buvę.
- „Žalgiryje“, kaip ir rinktinėje, rungtyniauja jaunasis įžaidėjas Lukas Lekavičius. Kokį įspūdį palieka jo žaidimas?
- Girdėjau, kad jis yra labai atsidavęs krepšiniui, treniruotėms ir skiria labai daug laiko darbui. Kol kas sunku pasakyti, tačiau jis yra jaunas, tobulėja, yra greitas, gerai pataiko. Žinoma, kažkokių dalykų jam gal ir trūksta, tačiau laiko jis turi į valias. Jeigu jis taip dirbs, gali eiti toli.
- Tris metus gyvenai Rusijoje, dabar Lietuvoje daug kalbama apie šią šalį. Kokį įspūdį tau paliko gyvenimas Rusijoje?
- Bendras įspūdis tikrai buvo labai neblogas, normalūs komandos draugai, medicinos personalas. Viskas ten buvo gerai, kol nepalieti vienos temos – politikos. Apie tai geriau nekalbėti, jeigu girdi, kad kažkas apie tai šneka, geriau nesivelti, o tiesiog įsijungti muziką. Tačiau žmonės ten yra normalūs, dar ir dabar bendrauju su kai kuriais komandos draugais.
- Ar tu pastūmėjai P. Jankūną nusiskusti ūsus?
- Ne, tikrai ne aš. Tai buvo jo ir Roberto reikalas. Jis laimėjo lažybas ir gaus savo prizą, todėl galėjo juos nusiskusti. Iš tiesų, daugiau man nepatiko jo ūsai negu jam pačiam. Jis nebuvo labai nusiteikęs prieš tai, bet sakė, kad kelių reklamų su ūsais jam jau užtenka.
- Arvydas Sabonis ir Gintaras Krapikas juokavo, kad norint žaisti „Žalgiryje“ reikia turėti ūsus. Ar tavęs dar nepastūmėjo juos auginti?
- Ne, sakė reikia turėti kontraktą keturiems metams, tada turi būti ir ūsai (juokiasi).
- Tavo žodis visiems krepšinio mylėtojams, ką galėtum jiems palinkėti?
- Kaip ir kiekvienais metais: sirgti, palaikyti, būti tokiais išprotėjusiais krepšinio sirgaliais ir per čempionatą gyventi krepšiniu.