Naujas fenomenas: kas krepšinio virusu užkrėtė šimtus Slovėnijos barus apgulusių suomių?

9:112 – tokiu rekordiniu skirtumu baigėsi rungtynės tarp Suomijos ir Lietuvos 1939-ų Europos krepšinio čempionate Kaune. Po 72-ejų metų suomiai į Lietuvą grįžo jau nebebūdami visų mušami berniukai, o praėjus dar dvejiems Slovėnijoje įrodė, jog nusipelno vietos Europos krepšinio šeimoje. Maža to, rinktinės sėkmė ledo ritulio bastione įžiebė susidomėjimą krepšiniu, kuris į Slovėniją priviliojo per tūkstantį Suomijos sirgalių.

Būti suomiu krepšinyje – nebe gėda

Kai Hanno Mottola prieš septynerius metus atvyko į Kauno „Žalgirio“ klubą, ne vienas Lietuvos krepšinio ekspertas garsiai stebėjosi, kam pajėgiausiai krepšinio šalies komandai reikalingas vidurio puolėjas iš Suomijos.

Turkijos, Rusijos ar Graikijos specialistams turėjo būti dar keisčiau, kuomet 37-erių jau sulaukęs veteranas su Suomijos rinktine pirmame Slovėnijoje vykstančio Europos čempionato etape vertė iš koto vienus favoritus po kitų.

Keturias iš penkių D grupės rungtynių laimėję suomiai finišavo antroje vietoje įkandin italų, o Adrijos uostamiestį Koperį užtvindę daugiau nei tūkstantis Suomijos aistruolių triukšmingai karaliavo tribūnose, tirpdami iš laimės ir suvartoto alkoholio kiekio.

Tarp 12-os stipriausių Europos ekipų suomiai žengė antrą kartą iš eilės – prieš dvejus metus pirmenybėse Lietuvoje jie užėmė sensacingą 9-ą vietą.

„Beveik pusė mūsų komandos žaidėjų rungtyniauja Suomijoje, tačiau aš manau, kad jie yra nusipelnę žaisti kur kas aukštesniame lygyje. Tikiuosi, artimiausiu metu treneriai Europoje atkreips dėmesį į mūsų žaidėjus, ir Suomijos pasas daugiau nebebus kliūtis“, – tarsi prisimindamas vieną sezoną trukusį savo karjeros etapą „Žalgiryje“, DELFI teigė H. Mottola.

Kovine dvasia pranoksta daugelį

Po „Stožice“ arenos koridorius jis vaikšto šlubčiodamas – paskutinėse pirmo etapo rungtynėse H. Mottola susižeidė kelį ir Europos čempionate rungtyniauti nebegali.

Panašu, kad palikus Koperį ir persikėlus į Liublianą, baigėsi ir visos Suomijos rinktinės parakas, nes F grupės dvikovose ją sutriuškino ir kroatai, ir nugalėtojų titulą ginantys ispanai.

Tačiau savo suomiai pasiekė, pademonstravę, kad jų sėkmė praėjusiame čempionate nebuvo laikinas atsitiktinumas.

Jei ne atsitiktinumas, tuomet kas?

Viskas prasidėjo 2004-ais, kai prie nacionalinės komandos vairo grįžo Henrikas Dettmannas. Praeityje jis jau buvo treniravęs savo šalies rinktinę, o vėliau šešerius metus vadovavo Vokietijos ekipai, su kuria 2002-ų pasaulio čempionate pelnė bronzos apdovanojimą.

Grįžęs dirbti į tėvynę H. Dettmannas puikiai suprato, kad savo komandos rūbinėje nebeturės tokių krepšininkų kaip gyva vokiečių legenda Dirkas Nowitzki.

„H. Dettmannas yra pagrindinis mūsų progreso architektas. Jis sukūrė programą ne tik vyrų rinktinei, bet ir jaunimo komandoms. Treniruodamas Suomijos komandą susiduri su sunkumais – juk mes neturime aukščiausio lygio krepšininkų. Bet suradome kitų kozirių“, – pasakojo H. Mottola.

„Prieš aštuonerius metus mes buvome 33-i Europoje. Tačiau dabar patenkame tarp 12-os geriausių komandų ir nugalime Rusiją, Graikiją, Turkiją. Tai yra puiki kelionė ir mes stengiamės ją tęsti.

Dirbti su tokia komanda yra didžiulis malonumas, nes šie žaidėjai yra atsidavę. Manau, kad nemažai komandų nusileidžia mums kovine dvasia. Jeigu matėte mūsų žaidimą pirmame etape, žinote, kad mes žaidžiame kaip komanda. Neturime ryškių lyderių, žaidėjams nėra svarbu, kas kalbama už jų nugarų. Įrodėme, kad sunkiai dirbdami ir darydami teisingus sprendimus galime pakeisti rezultatus“, – su DELFI savo sėkmės receptu dalinosi pats H. Dettmannas.

Lyderis – lietuvio auklėtinis

Tiesa, ir jo komandoje yra ryškus lyderis. Jei veteranai H. Mottola ar Teemu Rannikko dabar atlieka labiau pagalbinius vaidmenis, absoliučią veiksmų laisvę turintis 25-erių gynėjas Petteri Koponenas tempia Suomijos rinktinę puolime.

13,1 taško, 4,6 rezultatyvaus perdavimo ir 3,3 atkovoto kamuolio – tokie įžaidėjo statistikos vidurkiai šiame Europos čempionate.

„Turime gerą kolektyvą, žaidžiame su didžiuliu atsidavimu ir aistra. Esame kartu ilgą laiką, žinome vienas kito galimybes. Galbūt mes neturime tiek talentingų žaidėjų kaip kiti, mums trūksta aukštaūgių, bet aikštėje mes atiduodame visas jėgas“, – savo komandos stiprybę DELFI įvardino suomių lyderis.

Kaip ir H. Mottola, P. Koponeną su Lietuvos krepšiniu sieja tiesioginės pažintys. 194 cm ūgio krepšininkas per treniruotes dažnai girdi riebių rusiškų keiksmažodžių, kadangi rungtyniauja Maskvos srities „Chimki“ (Rusija) klube, kurį treniruoja emocingasis Rimas Kurtinaitis.

„Su juo mes du kartus triumfavome Europos taurės turnyre, pasiekėme gerų rezultatų. Su R. Kurtinaičiu neturiu jokių nesutarimų, todėl lieku „Chimki“ ekipoje. Tik viliuosi, kad jis man suteiks daugiau minučių aikštėje“, – šypsodamasis prašymą R. Kurtinaičiui perdavė P. Koponenas.

Gerbėjai jau dabar išsiskiria margaspalvėse tribūnose

Kaip ir didžioji dalis Suomijos rinktinės, P. Koponenas prieš dvejus metus pats lankėsi R. Kurtinaičio tėvynėje ir savo akimis pamatė, kaip čia dievinamas krepšinis.

Žaidėjas atviras: nors jis ir yra nacionalinės komandos žaidimo variklis, populiarumu nė iš tolo negali lygintis su Kimi Raikkonenu ar Mikko Koivu – šalyje, kurioje karaliauja automobilių sportas, ledo ritulys ir kitos žiemos sporto šakos, dalinti autografus krepšininkams tenka labai retai.

„Lietuvoje krepšinis yra religija, o Suomijoje dar tik bando išsikovoti savo pozicijas. Tikiuosi, kad mūsų rezultatai prie to prisideda. Bet kol kas gatvėje aš galiu būti ramus, nes manęs niekas neatpažįsta, nekalbina. Suomija – ne Lietuva“, – pasvėrė P. Koponenas.

Vis dėlto pirmos krepšinio bumo užuomazgos jau matomos plika akimi. Stebėti Suomijos ekipos pasirodymo pirmame Europos čempionato etape užsakomaisiais reisais atskrido per tūkstantį aistruolių.

Būriai P. Koponeno ir kitų žaidėjų marškinėliais vilkinčių suomių Koperiui savaitę demonstravo, kaip moka linksmintis, o tribūnose kėlė tokį triukšmą, kad kad perrėkti balta ir mėlyna spalvomis nusidažiusią minią nebūtų lengva net šeimininkams slovėnams.

„Krepšinis nėra populiarus Suomijoje, tačiau gerėjantys rezultatai priverčia žmones pasidomėti šia sporto šaka. Atvykome čia tik dėl krepšinio. Mes esame labai triukšmingi ir laimingi. Jei pralaimime, mes niekada nekonfliktuojame su kitų komandų gerbėjais. Palaikome savo komandą ir džiaugiamės jos žaidimu“, – DELFI bėrė arenos prieigose sutikta Suomijos rinktinės gerbėja.

„Slovėnijoje mums patinka, tačiau įspūdis, kurį patyrėme prieš porą metų Lietuvoje, buvo ypatingas. Jūs juk žinote, kad Lietuva yra krepšinio šalis, ir tai buvo galima pajausti. Ten mes pamatėme, kaip gerėja suomių žaidimas, ir dabar esame geresni nei kada nors anksčiau. Puikus jausmas būti krepšinio šeimos dalimi“, – džiūgavo Suomijos rinktinės atributika pasidabinęs vaikinas.

Tiesa, čempionato karavanui persikėlus į Liublianą, suomių fanų gretos sumenko keliagubai. Pačioje Suomijoje nedaug kas tikėjo, kad H. Dettmanno komanda susirinks tiek grėsmingų priešininkų skalpų ir prasiverš į antrą etapą.

„Pajėgių komandų aistruoliai elgiasi atvirkščiai ir bilietus rezervuoja antram etapui. Tikiuosi, mūsų tautiečiai taip pat pripras, jog turnyras mums nesibaigia po pirmos savaitės“, – šypsojosi H. Mottola.

Tačiau ar pasisekimo banga, atnešusi į Slovėniją tiek sirgalių, Suomijoje neslūgs ilgai?

„Mes neužauginame tiek jaunų žaidėjų, kiek jų būna didžiosiose krepšinio valstybėse. Aš viliuosi, jog dabartiniai rinktinės rezultatai padės pritraukti į krepšinį daugiau jaunimo. Ir dabar yra keli septyniolikmečiai, kurie netrukus papildys rinktinę. Tiesiog reikia tinkamai juos treniruoti, rasti jiems klubų Europoje arba koledžų JAV. Privalome tuo pasirūpinti“, – į ateitį žvelgė vyriausias Europos čempionato žaidėjas.