Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė Slovėnijoje vykstantį Europos krepšinio čempionatą pradėjo sunkiai ir banguotai. Nepaisant visos kritikos, gausiai sklidusios iš Lietuvos, mūsų rinktinės vyrai su Jonu Kazlausku priešakyje su kiekviena diena gerino savo žaidimą, tuo pačiu tildydami visus pesimistus.
Sunki pradžia - plano dalis?
Pirmenybes Lietuvos krepšininkai pradėjo pralaimėjimu Serbijos rinktinei 56:63. Nuo pat rungtynių pradžios neradę priešnuodžių prieš varžovų lyderį Nenadą Krstičių lietuviai atsidūrė besivejančių vaidmenyje. Nors kelissyk priartėti prie serbų pavyko, jėgų pergalei iškovoti pritrūko.
Skylėta gynyba, prastas pataikymas, daugybė klaidų - tai dalykai, kuriuos visi akcentavo po nesėkmingo starto. Taip, pirmosios rungtynės lietuviams nebuvo sėkmingos, bet pasižvalgykime į kitas komandas. Tos rinktinės, kurios puikiai pradėjo čempionatą - kur jos dabar?
Graikija, kuri lietuvius sudorojo „Akropolio taurės“ turnyre, ėmė buksuoti atėjus svarbiausioms kovoms ir net nepateko į geriausių komandų aštuntuką.
Serbija, kuri įveikė abi finale rungtyniausiančias komandas, pristigo jėgų ir ketvirtfinalyje net nesugebėjo pasipriešinti ispanams bei pralaimėjo jiems net 30 taškų skirtumu (60:90).
Savų sirgalių audringai palaikoma Slovėnija demonstruodama įspūdingą žaidimą nukovė Ispaniją, Italija, Graikiją, tačiau ketvirtfinalyje nesustabdė Tony Parkerio.
Italija, kuri čempionatą pradėjo penkiomis pergalėmis iš eilės, likusiuose šešiuose mačuose iškovojo vienintelę pergalę (po pratęsimo prieš Ispaniją) ir liko be kelialapio į kitais metais Ispanijoje vyksiantį pasaulio čempionatą.
Tuo metu Lietuva, Kroatija, Prancūzija, kurios čempionato starte patyrė pralaimėjimus ir Ispanija, kuri neatskleidė visų savo kortų iki pat ketvirtfinalio, tikslo link judėjo pamažu, žingsnis po žingsnio, ir pateko tarp keturių stipriausių Senojo žemyno komandų.
Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad vienų komandų treneriai parinko optimalią treniruočių strategiją, kiti - apsiskaičiavo. Juk geriausią žaidimą demonstruoti reikia ne grupės varžybose, o lemiamose kovose dėl medalių.
„Reikia džiaugtis, kad ne tik visos komandos forma auga, bet ir atskirų žaidėjų. Ėjome stabiliai į viršų ir to rezultatą matome. Matyt, buvo gerai suplanuotas pasiruošimas – tai didelis J. Kazlausko nuopelnas viską sudėliojant, suplanuojant. Komanda tik kyla į viršų“, – DELFI antrino krepšinio specialistas Rimantas Endrijaitis.
Galime prisiminti visai ne seną atvejį – 2010 metų Pasaulio pirmenybes Turkijoje. Tuomet tiek visose grupės rungtynėse (prieš Naująją Zelandiją, Kanadą, Ispaniją, Prancūziją ir Libaną), tiek aštuntfinalio dvikovoje su Kinijos rinktine lietuviai žaidė banguotą krepšinį – rungtynes pradėdavo tragiškai, tačiau sugebėdavo panaikinti 15-18 taškų deficitą ir išplėšti pergales. Tačiau išaušus lemiamoms kovoms - ketvirtfinalyje, kuris vadinamas rungtynėmis iš vadovėlio, sumindė argentiniečius, pusfinalyje garbingai kovojo su amerikiečiais, o bronzinėje kovoje nukovė serbus.
Pralaimėjimas bosniams - nervinga, bet naudinga patirtis
Po pralaimėjimo serbams sekė trys iš eilės iškovotos pergalės. 75:65 nugalėta Makedonija, kuri paliko didžiulę nuoskaudą 2011 metais Lietuvoje vykusio Europos čempionato ketvirtfinalyje paklupdžiusi lietuvius. 67:59 įveikti kaimynai latviai ir po pratęsimo 77:70 palaužtas Juodkanijos krepšininkų pasipriešinimas.
Nors nei vienerių rungtynių sirgaliai negalėjo stebėti ramiai, rinktinės žaidime ėmė ryškėti gero žaidimo pamatai. Greitos, aštrios atakos (ypač mače su Juodkalnija), be reikalo nešvaistomi tritaškiai, rėmimasis komandiniu žaidimu (Jonas Valančiūnas užspaustas varžovų ėmė vis dažniau atmetinėti kamuolį laisviems komandos draugams). Svarbiausia – jaučiamas trenerio autoritetas, kurio ypač trūkdavo ankstesniais metais (ypač prisiminus metus, kuomet buvo sunku suprasti, kas vadovauja komandai: Šarūnas Jasikevičius ar Kęstutis Kemzūra).
Dėl neįtikėtinai sudėtingos situacijos grupėje lietuviai prieš paskutinę B grupės dvikovą su Bosnija ir Hercegovina dar neturėjo bilieto į antrą etapą, bet turėjo 9 taškų persvarą. Tai lietuvius išmušė iš vėžių. Per daug atsipalaidavę ir neįvertinę varžovų Jono Kazlausko auklėtiniai taškas į tašką žaidė du kėlinius. Trečiame varžovai pajuto, jog gali sukurti sensaciją ir po kelių tikslių ataką užsivedė bei ėmė kontroliuoti žaidimą. Po žudančių Mirzos Teletovičiaus šūvių beveik iš vidurio aikštės ir 16 taškų deficito, visa Lietuva su nerimu žvelgė į televizorių ekranus.
Tačiau per likusias tris minutes vyriausiasis treneris į komandą sugrąžino ramybę – kieta gynyba prieš metimą pajutusį M. Teletovičių, Lino Kleizos iniciatyva ir taiklūs metimai nuo pralaimėjimo rinktinės neišgelbėjo, bet atnešė kelialapį į antrą varžybų etapą. Po rungtynių net pats J. Kazlauskas prisipažino, jog jau buvo pagalvojęs apie išvyką namo.
Dauguma Lietuvos krepšinio sirgalių pyko ant krepšininkų už ištampytus nervus ir pražilusius plaukus. Tačiau ant savęs pyko ir patys krepšininkai, kurie iš šio pralaimėjimo įgijo ir naudingos patirties. Kokios? J. Kazlausko komanda savo kailiu patyrė banaliu posakiu tapusią frazę „reikia skaitytis su visais varžovais“ bei pamatė, kad esant sunkiai situacijai gali susiimti, susiburti į kumštį ir iš balos išlipti sausa.
Liublianoje - naujas Lietuvos rinktinės veidas
Po spyrio į užpakalį rungtynėse su bosniais lietuviai antro etapo pirmose rungtynėse su prancūzais atrodė visiškai pasikeitusi komanda. Lietuva rungtynes baigė su trenksmu ir įveikė Europos vicečempionus 14 taškų persvarą (76:62).
Šiose rungtynėse galutinai atsiskleidė Lietuvos rinktinės ginklas – komandinė gynyba. Prancūzijos komanda, kuri iki rungtynių su lietuviais per mačą vidutiniškai pelnydavo po 80,6 taško, tesukrapštė 62, o komandos nenuginčijamas lyderis T. Parkeris – 11 (iki tol po 18,8 tšk.).
Antrose E grupės rungtynės lietuviai 86:67 lengvai nugalėjo belgus. Verta paminėti, kad po trijų kėlinių mūsų šalies komanda pirmavo net 69:35. Vėliau kiek sunkiau 70:63, bet įveikta ir Ukrainos komanda, savo sudėtyje turinti tikrai gerų žaidėjų, kurių žaidimui nuo suoliuko diriguoja net 17 metų NBA lygoje dirbęs treneris Mike'as Fratello.
Nors lietuvių varžovai E grupėje garsiomis pavardėmis neprilygo F grupės rinktinėms, tačiau solidus žaidimas tiek puolime, tiek gynyboje ne tik suteikė pasitikėjimo savo jėgomis patiems žaidėjams, bet ir sukėlė baimės priepuolių varžovams.
Protingą, šaltais nervais paremtą žaidimą demonstruojančios Lietuvos komandos veikiausiai išsigando net Europos čempionai ispanai, kurie, ketvirtame kėlinyje iššvaistę 15 taškų pranašumą, po pratęsimo pralaimėjo italams ir ketvirtfinalyje išvengė „Baltijos gigantų“.
Trys poilsio dienos, kurių visi taip bijojo – išėjo į naudą. Pailsėję, susikaupę, pagerinę savo pataikymą bei puikiai išanalizavę varžovų žaidimą, Lietuvos krepšininkai po įspūdingo spurto 15:0 ketvirto kėlinio pradžioje nukovė galingai čempionate rungtyniavusius italus ir žengė į pusfinalį.
Po pergalingai peržengto baisiojo ketvirtfinalio barjero tiek J. Kazlauskui, tiek visai rinktinei nuslūgo įtampa. Pradėję jausti žaidimo malonumą, Lietuvos rinktinės nariai kaip ant sparnų pakilo į kovą dėl vietos finale ir aukštai pakilę perskrido Kroatijos rinktinę – 77:62.
„Lietuvos komanda buvo žymiai geresnė nei mes - stipresnė, greitesnė, greičiau reaguojanti į įvykius, daug šviežesnė. Lietuviai buvo daug geresni“, – poilsio dienų privalumus lietuvių žaidime įžvelgė kroatų strategas Jasminas Repeša.
Komandos stiprybė - lyderį atrasti gali kiekvienose rungtynėse
Lietuvos rinktinės stiprybė, kurios galėtų pavydėti kiekviena komanda – kiekvienose rungtynėse vis kitas lyderis. Prieš čempionatą didžioji dalis specialistų garsiai aimanavo, kad Lino Kleizos sportinė forma nėra optimali, todėl rinktinei truks vedlio. Tačiau čempionatas atvėrė kortas, kurios lietuvius paverčia visa galva geresnius už kitus – kaskart iššauna kitas krepšininkas.
Kas prieš čempionatą galėjo tikėtis, kad komandos rezultatyviausias žaidėjas bus Mantas Kalnietis? Krepšininkas, kurį visi nurašo kaip „netikrą įžaidėją“, sunkiomis rinktinei akimirkomis ėmėsi iniciatyvos ir ne tik pelnė svarbius taškus, bet ir puikiai skirstė kamuolius. 195 cm ūgio gynėjas vidutiniškai per 10 susitikimų rungtyniavo po 32 minutes, pelnė po 11,4 taško, atkovojo po 4,8 taško ir atliko po 5,3 rezultatyvaus perdavimo.
Rezultatyviausiu komandos žaidėju M. Kalnietis buvo trijose rungtynėse – prieš Serbiją, Makedoniją ir Italiją jis pelnė po 17 taškų.
Dvikovoje su latviais sėkmingiausiai sužaidė Jonas Valančiūnas – 11 taškų ir 10 atkovotų kamuolių, su Juodkalnija fantastiškas rungtynes sužaidė ir komandą į pergalę atvedė šiame čempionate vos po 9 minutes rungtyniaujantis Kšištofas Lavrinovičius (24 tšk.), su bosniais – lemiamais momentais tikslius metimus į krepšį siuntęs Linas Kleiza (20 tšk.) .
Rungtynėse su Prancūzijos krepšininkais iššovė Renaldas Seibutis (15 tšk.), puikias rungtynes sužaidė visą čempionatą perbalęs ir savo žaidimo neradęs Mindaugas Kuzminskas (10 tšk.), 13 taškų pridėjo J. Valančiūnas.
Mače su Belgijos rinktine savo gerąjį žaidimą pademonstravo rinktinės jaunimas – Donatas Motiejūnas (13 tšk.), J. Valančiūnas (12 tšk. ir 10 atk. Kam.) ir M. Kuzminskas (12 tšk.), dvikovoje su ukrainiečiais lyderio vaidmens vėl ėmėsi L. Kleiza (15 tšk.).
Nervingame ketvirtfinalyje prieš italus siautėjo R. Seibutis ir M. Kalnietis (po 15 tšk.), sužibo J. Mačiulio (13 tšk.) ir Martyno Pociaus (11 tšk.) žvaigždės, o pusfinalio akistatoje su Kroatijos rinktine puikiai veikė lietuvių trio – J. Mačiulis (23 tšk.), L. Kleiza (22 tšk.) ir M. Kalnietis (18 tšk.).
Jonas Kazlauskas komandoje įvedė drausmę, todėl žaidėjai, matydami, kad jiems „juoda diena“, dalijasi kamuoliu, o kolegos atsidėkodami varžovus žudo taikliais metimais. Puikus to pavyzdys – pusfinalis. Pirmame kėlinyje siautėjusį L. Kleizą vėliau varžovai ėmė ginti atidžiau. Tuomet lyderio vaidmens ėmėsi M. Kalnietis, o trečiame kėlinyje žudančius tritaškius varžovams smeigė J. Mačiulis.
Lietuvos rinktinė per rungtynes vidutiniškai pelno po 73,7 taško, o prie šio rezultato prisideda visi žaidėjai – daugiau kaip 5 taškus per rungtynes pelno net 8 krepšininkai.
Todėl finalo rungtynių didvyriu Lietuvos komandoje gali tapti net ir atsarginiai žaidėjai. Tai prancūzams sudarys dar didesnių bėdų ginantis.
Lietuviai nemoka pralaimėti
Po įspūdingos pergalės pusfinalyje prieš Kroatiją lietuviai užsitikrinto sidabro medalius - visi kritikai užtilo, o krepšinio ekspertai rinktinės žaidimą ėmė vadinti čempionišku.
„Kai pradėjome ruoštis čempionatui, daug kas apie mus atsiliepė blogai, sakė, kad nieko doro nenuveiksime. Didžiuojuosi šia komanda“, – atkirtį kritikams kirto ir savo komandą gyrė J. Kazlauskas.
Kovoje dėl aukso medalių lietuviai stos į kovą su jau šiose pirmenybėse nugalėtą Prancūzijos rinktinę su Tony Parkeriu priešakyje. Kadangi prancūzus mūsiškiai kartą jau įveikė, daugelis, net neprasidėjus finalo susitikimui, aukso medalius kabina būtent Lietuvos krepšininkams.
Tačiau jeigu taip neatsitiks ir Jono Kazlausko kariauna grįš su sidabru? Ne gi vėl ieškosime priekabių?
Dažnai sakoma, kad Lietuvoje turime tris milijonus krepšinio ekspertų. Kai komandai sekasi – visi giri, mato vien teigiamus dalykus, kai krepšininkų žaidimas džiugina bei skina pergales – retas kuris išdrįsti pažerti kritikos.
Galima prisiminti praėjusią vasarą, kuomet Lietuvos rinktinė grįžo po Londono olimpinių žaidynių, pirmą kartą istorijoje nepatekusi tarp keturių geriausių komandų. Į oro uostą pasitikti krepšininkų susirinkę žurnalistai buvo šokiruoti: jiems buvo pranešta neteisinga informacija – norėję išvengti žurnalistų, krepšininkai išėjo pro kitas duris. Žurnalistams supratus, kas įvyko, prasidėjo gaudynės. Krepšininkai vaikščiodami pakampiais susėdo į artimųjų automobilius ir paliko oro uostą. Tuo tarpu rinktinės treneris K. Kemzūra nusprendė visus išgelbėti ir duoti interviu.
Po pokalbio žurnalistai neišsiskirstė, o gūščiodami pečiais aptarinėjo tai, kas ką tik įvyko. Rinktinės nariai po savo pralaimėjimų įprato kaskart sulaukti gausybės kritikos, todėl norėję nuo to pasislėpti, pabėgo nuo žurnalistų. Nors iš tiesų nė vienas iš ten buvusių žiniasklaidos atstovų net neketino įgelti rinktinei, tiesiog norėjo sužinoti, ką mano patys žaidėjai ir treneriai.
Pavyzdžių apie nepelnytai kritikuojamus sportininkus galime pamatyti ir kitose sporto šakose. Pavyzdžiui, vasarą vykusiose planetos pirmenybėse Lietuvos plaukikė Rūta Meilutytė, kuriai dar vos 16 metų (!), 50 m plaukimo krūtine rungties finale iškovojo sidabrą, 0.07 sekundės pralaimėjusi rusei Julijai Jefimovai. Nepaisant iki tol iškovoto aukso 100 m rungtyje ir pagerintų dviejų pasaulio rekordų, atsirado drąsių komentatorių, drįsusių pasišaipyti ar peikti šios sportininkės pasiekimą.
Kitas atvejis – Lauros Asadauskaitės ir Justino Kinderio triumfas pasaulio šiuolaikinės penkiakovės varžybose Taivanyje. Aukso medalius iškovoję lietuviai tapo šalies didvyriais. Bet kai sezono metu demonstruojami rezultatai nebuvo tokie geri – ką visi sakė? Kritikavo.
Savaime suprantama, kad pasiekus ryškias pergales visa Lietuva tampa vieninga ir džiaugiasi tautiečių pasiekimais, tačiau reiktų išmokti palaikyti saviškius ir tuomet, kai jiems nesiseka. Daug lengviau atstovauti savo šaliai žinant, kad namuose tave palaiko 3 milijonai lietuvių. Sportininkai pakankamai pastabų gauna iš savo trenerių. Juk tam ir renkame specialistus – kad esant blogam rezultatui jie taisytų klaidas ir padėtų sportininkams iškovoti skambias pergales.
Taip, sutinku, kad savo nuomones gali reikšti aukščiausio lygio specialistai ar buvę žaidėjai, tokie kaip Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis ar kiti. Tačiau juokinga skaityti komentarus „Facebook“ tinkle, kuomet pusės rinktinės žaidėjų pavardžių nežinantys žmonės reiškia savo nuomonę. Geriau ją pasilaikytų sau. Negi po to smagu ant rankų nešioti su medaliais iš tarptautinių varžybų grįžusius sportininkus, žinant, kad prieš dieną, savaitę ar mėnesį sumalėte juos žemėmis?
Jono Mačiulio pasisakymas po laimėto pusfinalio susitikimo turėjo priversti kiekvieną susimąstyti: „Žmonės peikia, netiki tavimi. Tu užčiaupęs burną eini, dirbi ir parodai visiems..tie patys žmonės stovės rankas iškėlę rinktinės sutikime. Taip jau yra. Mes per maža šalis esame, kad pavydėtume vieni kitiems ir nepalaikytume vieni kitų.
Tačiau ar padarėme išvadas – pamatysime ateityje. O dabar turime palaikyti už Lietuvos vardą besikaunančius krepšininkus ir palinkėti jiems sėkmės. O pralaimėjimo atveju, taip pat gerbti ir vertinti jų pastangas.
Lietuvos ir Prancūzijos kova dėl Europos čempionų titulo prasidės sekmadienį 22 valandą Lietuvos laiku.