Beje, R. Kurtinaitis minimas kaip pagrindinis kandidatas treniruoti rinktinę, kai iš jos pasitrauks J. Kazlauskas.
Su R. Kurtinaičiu kalbėjomės apie nacionalinės komandos stiprybes ir trūkumus.
Ar J. Valančiūnas taps lyderiu?
Rugsėjo 5–20 d. vyksiančios žemyno pirmenybės bus ypatingos tuo, kad jose bus kovojama ne tik dėl medalių, bet ir dėl kelialapių į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Čempionato finalininkai iškart pateks į olimpiadą, o 3–7 vietas užėmusios komandos varžysis atrankos turnyre.
Dauguma specialistų kaip pagrindinį Lietuvos ekipos kozirį įvardija Joną Valančiūną. Jis turėtų būti aiškus rinktinės lyderis. Praėjusį sezoną Toronto „Raptors“ klubo vidurio puolėjas patobulino žaidimą nugarą į krepšį, gynybą, tapo mobilesnis, šiek tiek pagerino metimą iš vidutinio nuotolio.
Uteniškis jau ne pirmus metus atstovauja nacionalinei komandai, todėl jam neturėtų kilti keblumų prisitaikyti prie europietiško krepšinio.
„Įžvelgiu tik vieną problemėlę. Jonas iš pirmų septynerių draugiškų rungtynių dalyvavo tik vienose, tačiau iš to nereikia daryti tragedijos. Labai palankus rinktinės tvarkaraštis Europos čempionate. Grupėje žaisime su gana silpnais varžovais, todėl J. Valančiūnui bus laiko priprasti prie komandos draugų. Visiems mūsų krepšininkams tai bus gera galimybė vis gerinti sportinę formą ir jos viršūnę pasiekti svarbiausiu momentu“, – samprotavo R. Kurtinaitis.
Lietuvos rinktinė pirmame etape Rygoje išmėgins jėgas su latviais, estais, ukrainiečiais, belgais ir čekais.
J. Kazlauskas duoda daugiau laisvės
Kitas didelis rinktinės pliusas – J. Kazlauskas. Nors jo vadovaujama komanda patyrė skaudžias nesėkmes 1997, 1999 ir 2001 metų Europos čempionatuose, šis vairininkas dabar – jau kur kas aukštesnio lygio treneris. Tai įrodo ir iškovotas sidabras praėjusiose žemyno pirmenybėse ir pernai pasiektas pasaulio čempionato pusfinalis.
Daugelis krepšinio ekspertų pripažįsta, kad J. Kazlausko didžiausias pranašumas – sugebėjimas itin darniai sustyguoti komandinę gynybą. Per kontrolines dvikovas prieš šių metų čempionatą krito į akis, kad strategas puolant suteikia savo auklėtiniams kur kas daugiau laisvės nei anksčiau, nebereikalauja iš žaidėjų žūtbūt žaisti pagal derinius, leidžia improvizuoti, padaugėjo greitų kontratakų, palyginti su praėjusiomis Europos ir pasaulio pirmenybėmis.
„Jonas labai geras treneris, jis žino, ką daro. Sirgaliai, kai kurie specialistai kartais kritikuoja J. Kazlauską, bet jie išvadas daro tik stebėdami rungtynes, bet nemato rinktinės treniruočių. O tai yra labai svarbu. Per jas išryškėja žaidėjų ir pranašumai, ir trūkumai. Tik jis geriausiai žino, kurie krepšininkai tinka jo schemoms, o kurie ne“, – kalbėjo R. Kurtinaitis.
Žaidėjų nereikia „užvedinėti“
Pašnekovas mano, kad Lietuvos rinktinės stiprybė ta, jog krepšininkų nereikia „užvedinėti“.
„Jie su didžiuliu noru atstovauja savo šaliai, kai kurie žaidėjai meistriškumo spragas kompensuoja trykštančia energija.“
Tuo pasidžiaugė ir pats J. Kazlauskas, sakęs, kad jo auklėtiniai motyvacijos turi su kaupu. Kai kurios komandos, ypač tos, kuriose rungtyniauja natūralizuoti užsieniečiai, tuo pasigirti negali.
Mūsų šalies ekipa turi gana ilgą atsarginių žaidėjų suolelį, atskirose pozicijose žaidžia skirtingo stiliaus krepšininkai. Jei nesiseks Mantui Kalniečiui, jį efektyviai gali pakeisti kaip ant mielių tobulėjantis jaunas, bet psichologiškai tvirtas ir itin vikrus Lukas Lekavičius. Jeigu, tarkime, varžovai taikys aikštės gynybą, Renaldą Seibutį pavaduosiantis Artūras Milaknis gali prišaudyti tritaškių.
Juoda diena bus Jonui Mačiuliui? Nieko baisaus. Yra Mindaugas Kuzminskas. Pavargs Paulius Jankūnas? Turime jaunąjį deimančiuką Domantą Sabonį. Prisirinks pražangų J. Valančiūnas? Galvos skausmo priešininkams gali sukelti Antanas Kavaliauskas ar Robertas Javtokas.
Stringa M. Kalnietis ir M. Kuzminskas
Nors R. Kurtinaitis prieš čempionatą nusiteikęs itin optimistiškai, kažin ar verta jau dabar kelti rinktinę į padanges. Juolab nuskambėjo pavojaus signalas, kai mūsų komanda kontroliniame mače beviltiškai nusileido kroatams.
„Vis dėlto ta nesėkmė, mano manymu, vyrams buvo naudinga. Tai lyg šaltas dušas, išryškinęs problemas. Kiek neramu, kad ilgai nežaidęs Mantas Kalnietis vis dar neatrodo kaip savo geriausiais laikais. Daugiau tikėjausi iš Mindaugo Kuzminsko“, – sakė „Chimki“ strategas.
R. Kurtinaitis mano, kad kai kuriems krepšininkams stinga universalumo. Adas Juškevičius – geras metikas, bet silpnai ginasi vienas prieš vieną. Žygimantas Janavičius stiprus gindamasis, bet prastai atakuoja iš toli. Deividas Gailius kaip žuvis vandenyje jaučiasi tada, kai gauna daug laisvės, bet komandinis žaidimas jam stringa. M. Kuzminskas šoklus, koordinuotas, pagerino metimą, bet kartais neatsikrato įtampos, jam sunku gintis prieš fiziškai stipresnius oponentus. R. Javtokas nuostabus komandinės gynybos narys, bet tuštokas puldamas. A. Kavaliauskas – atvirkščiai.
Aistros – dėl sunkaus puolėjo
Šią vasarą dalis ištikimiausių rinktinės aistruolių ne juokais sunerimo, kai paaiškėjo, kad žemyno pirmenybėse nedalyvaus Donatas Motiejūnas, Linas Kleiza, Darjušas Lavrinovičius, Martynas Pocius. Pastarojo atakuojančiojo gynėjo netektis nėra labai didelė. Jo pozicijoje yra A. Milaknis.
Jei būtų sveiki, be abejonės, rinktinei praverstų L. Kleiza, D. Lavrinovičius, o ypač – NBA praėjusį sezoną žibėjęs D. Motiejūnas. Visi jie sugeba efektyviai rungtyniauti sunkiaisiais puolėjais. Apie Achilo kulną šioje pozicijoje kalbos netilo ilgą laiką. Tiesa, pastaruoju metu nerimas atslūgo, nes kontrolinėse dvikovose maloniai stebino D. Sabonis.
„Nemanau, kad dėl sunkiųjų krašto puolėjų čempionate iškiltų rimtų problemų. Šioje pozicijoje sėkmingai gali žaisti J. Mačiulis, nors jis yra lengvasis puolėjas. Jonas, kitaip nei M. Kuzminskas, sugeba solidžiai stumdytis su varžovais, turi stiprų kūną, gerai ginasi, gali pataikyti iš toli. Šiuolaikiniame krepšinyje su lengvu greitu penketu galima nuveikti labai daug. Aukšti lėti aukštaūgiai neretai tampa našta komandai. Tikiu, kad mūsų vyrai Europos čempionate laimės medalius, gal net ir aukso“, – šyptelėjo R. Kurtinaitis. Jo žodžiai tegul skrieja Dievui į ausį.