Kuo pasikeitė lietuvių žaidimas, palyginti su daugeliu ankstesnių mačų? Pirmiausia tuo, kad plačiai puolant buvo akcentuojami antros linijos žaidėjų prasiveržimai. Jų per rungtynes suskaičiavau net apie 30. Dauguma prasiveržimų buvo efektyvūs – arba baigdavosi pelnytais taškais, arba pražanga, arba, pritraukus du oponentus, kamuolio numetimu komandos draugui – dažnai prie tritaškio linijos. Be to, tokiu būdu mūsiškiai privertė varžovus nuolat intensyviai darbuotis gynyboje ir sunkė jų jėgas.
Ši taktika pasiteisino su kaupu, nes Jonas Kazlauskas ir jo padėjėjai žinojo, kad italai silpnokai ginasi vienas prieš vieną. Ir komandinė jų gynyba čempionato metu nuolat trūkinėjo. Prasiveržimais ištampant varžovų gynybą atsirado daug galimybių mesti iš toli. Lietuvos krepšininkai didelę daugumą tritaškių metimų atliko būdami laisvi ir įsūdė net 11 iš 18.
Mažas stebuklas – Jonas Mačiulis, niekada negarsėjęs kaip užkietėjęs snaiperis, yra pataikęs 13 iš 21 tritaškio (62 proc.). Tai geriausias rezultatas tarp visų komandų, kurios pateko į aštuntfinalį, žaidėjų! Jonas praėjusį ir užpraėjusį sezoną, atstovaudamas Madrido „Real“ ir Atėnų „Panathinaikos“ klubams, iš toli atakuodavo 33 proc. taiklumu (15/45). „Real“ ekipoje jis pagal tolimų metimų pataikymo procentą buvo tik aštuntas. Praėjusiose žemyno pirmenybėse „Maironis“ įmetė 37 proc. tritaškių.
Ketvirtfinalyje J. Mačiulis maždaug pusę rungtynių žaidė kaip sunkusis krašto puolėjas. Italų užduotis gynyboje apsunkino ir tai, kad mes ilgai žaidėme greitu penketu. Dėl dažnų prasiveržimų surinkome gausybę rezultatyvių perdavimų (28).
Aišku, trečiadienį matėme ne tik prasiveržimų ir tolimų „bombų“. Mūsų puolimas buvo harmoningai subalansuotas. Daug kamuolių gavo Jonas Valančiūnas, kuris su kaupu priminė Andrea Bargnaniui, kad šis gintis vis dar neišmoko.
Akistatoje su italais beveik nematėme lietuvių greito puolimo (jie surengė tik dvi rezultatyvias kontratakas), tačiau taip rungtyniauti mūsiškiai, atrodo, ir nesistengė – J. Kazlauskas akivaizdžiai nenorėjo įsivelti į atvirą krepšinį ir galynėtis su Italijos komanda greičiu. Tai irgi buvo protingas sprendimas.
Nors mūsų komandos gynyba nebuvo ideali, bet ir šioje srityje yra kuo pasigirti. Lietuvos krepšininkai visiškai neutralizavo vieną svarbiausių oponentų ginklų – greitą puolimą. Kontratakų metu vikrieji italai sukrapštė tik 4 taškelius.
J. Kazlausko kariai itin operatyviai grįždavo namo po nerezultatyvių atakų. Tarkim, jei verždavosi Mantas Kalnietis, tuomet Renaldas Seibutis, Mindaugas Kuzminskas ar J. Mačiulis nenulįsdavo arti krepšio, o budėjo netoli tritaškio linijos ir profilaktiškai saugojosi žaibiškų varžovų išpuolių.
Todėl natūralu, kad lietuviai po varžovų lenta atkovojo tik 5 kamuolius. Svarbus tikslas – išjungti italų greitį – buvo įgyvendintas. Tiesa, asmeninė ir komandinė gynyba kartais braškėjo. Suskaičiavau, kad 15 iš 28 tritaškių priešininkai metė visiškai nedengiami ar apylaisvi. Visa laimė, kad italai per antrą, trečią ir ketvirtą kėlinius pataikė iš tolimos distancijos tik 4 kartus iš 21. Tai lėmė ir jų nuovargis.
Kartais po oponentų aukštaūgio užtvaros jų gynėjui vėluodavo aukščiau, prie tritaškio linijos, pakilti J. Valančiūnas arba būdavo priimami neteisingi sprendimai ginantis prieš italų derinį, vadinamąjį „pikenpopą“. Kai, pavyzdžiui, A. Bargnani statydavo užtvarą Marco Belinelliui, M. Kalnietis ar R. Seibutis kartais be reikalo nelikdavo prie A. Bargnani, o stengdavosi grįžti prie savo tiesioginio oponento. Tada A. Bargnani trumpam likdavo nedengiamas ir šaudydavo iš tolimų ir vidutinių nuotolių. Gal tada, po italų „pikenpopo“, jau būtų buvusi mažesnė blogybė J. Valančiūną palikti prieš M. Belinelli. Tuomet mums labiau grėstų praleisti dvitaškį, o ne tritaškį.
Galbūt trečiadienio dvikovoje būtų labiau padėjęs Antanas Kavaliauskas, o ne Robertas Javtokas, nes pastarasis kiek lėtesnis, o A. Bargnani yra labai judrus aukštaūgis. Tačiau J. Kazlauskas, matyt, Robertą pasirinko dėl didesnės patirties ir ūgio.
Tačiau tai ne esmė. J. Kazlauskas laimėjo dvikovą prieš aukšto lygio trenerį Simonę Pianigianį. Jis ne visada suvaldydavo savo puolimo asus. Italų žaidimas neretai buvo primityvokas. Jie dažnai žūtbūt stengdavosi šveisti tritaškius, per daug rungtyniavo po vieną.
Panašu, kad varžovai nelabai žinojo, kas tas Artūras Milaknis, nes jį dengiantis oponentas kvailai vis bėgdavo į pagalbą kuriam nors komandos draugų palikdamas mūsų taikliarankį laisvą. S. Pianigiani pervertino savo krepšininkų fizines jėgas labai ilgai laikydamas aikštėje pagrindinius žaidėjus. Lietuvių lyderiai irgi retai prisėsdavo ant suolo, bet paaiškėjo, kad mūsų vyrai turėjo daugiau smarvės. Ir labiau troško laimėti.