Didžiausia mūsų ekipos bėda vėl buvo statiškas žaidimas. Ne lėtas, o labai labai lėtas. Per visą mačą Jono Kazlausko auklėtiniai nesurezgė nė vienos greitos rezultatyvios atakos! Traukiam per dantį lėtapėdžius estus, bet jie žaidė modernų krepšinį – su žaibiškomis kontratakomis, puikiu ritmo kaitaliojimu, aršia gynyba.
Lietuvos krepšininkų žaidimas šiuo aspektu neretai priminė pilvotų veteranų, susirinkusių pamėtyti sviedinį po alinančio darbo gamykloje prie staklių, pasirodymą. Po mačo su latviais jau buvau beapsidžiaugiąs smarkiai pasitempusia mūsų rinktine, bet po vakarykštės dvikovas tas optimizmas sklaidosi.
Mūsų žaidėjai ir ankstesnėse rungtynėse greitąjį puolimą dažniausiai pasitelkdavo tik tuomet, kai perimdavo kamuolį savo aikštės pusėje prie vidurio ar tritaškio linijos. Tuo metu, kai atkovojame kamuolį, visiškai nematome bandymo organizuoti žaibiškų kontratakų, tai yra visiškai neegzistuoja toks svarbus žaidimo elementas kaip pirmasis perdavimas, kurį atliktų kažkuris iš aukštaūgių.
J. Kazlauskas anksčiau Rygoje pareiškė, kad jo auklėtiniai mažiau klysta tada, kai nebėga į greitąjį puolimą, bet vakar, nors Kalėdos dar tolokai, ir pozicinėse atakose lietuviai pridalijo varžovams prabangių dovanėlių. Vien Mantas Kalnietis suklydo šešis kartus.
Kita problema – tolimi metimai. Tiksliau jų nebuvimas. Lietuvos rinktinė anksčiau nuolat garsėdavo kaip metikų komanda. 2003 ir 2007 metų pirmenybėse mūsų vyrai vidutiniškai per mačą pataikydavo po 9 tritaškius, iš trijų taškų zonos atakuodavo daugiau nei 20 kartų. Šiose pirmenybėse lietuviai vidutiniškai įskraidina tik po 4 tolimas bombas. Tai – vienas blogiausių rezultatų tarp visų ekipų. Mūsiškiai meta vos po 13 tritaškių.
Šiuolaikiniame krepšinyje be lengvų taškų ir tritaškių, pasirodo, ir estams duoti į skūrą nėra lengva. Kai kas paprieštaraus, kad šioje rinktinėje – labai mažai snaiperių. Taip, bet galintys įmesti Artūras Milaknis, Deividas Gailius dažnai tik padavinėja rankšluosčius komandos draugams nuo atsarginių suolo. Arba, kai pasirodo aikštėje, negauna kamuolio (D. Gailius vakar per 11 minučių nė karto nemetė į krepšį), arba deriniai neefektyvūs.
Šiame čempionate net nebuvo pabandytas variantas, kad kartu žaistų abu šie krepšininkai ir kad jie stovėtų aikštės kampuose. Tada po „pikenrolo“ būtų galima ieškoti galimybių jiems numesti kamuolį. A. Milaknio bėgimas pro galinę liniją, paskui kilimas aukštyn statant jam kelias užtvaras Rygoje jokių vaisių nedavė.
Trečiadienį mūsų puolimas vėl buvo paprastas ir primityvokas. Nuolat buvo kišami kamuoliai į baudos aikštelę ar šalia jos – „centravo“ ir Paulius Jankūnas, Jonas Mačiulis, Mindaugas Kuzminskas. Mūsų treneriai tikėjosi, kad lietuviai turėdami ūgio bei atletiškumo persvarą suvers krūvą taškų iš po krepšio ir bus baigtas kriukis. Bet ir vėl užlipome ant to paties grėblio kaip ir dvikovose su ukrainiečiais bei belgais.
Estai solidžiai tankino gynybą baudos aikštelėje, o tritaškių Lietuvos krepšininkai vis tiek metė nedaug ir įsūdė vos keturis. Man jau beveik nekyla abejonių, kad vietoj kažkurio iš mūsų aukštaūgių, reikėjo į Rygą vežtis metiką – Adą Juškevičių, o gal Martyną Gecevičių ar Marių Runkauską, greitu laiku – Roką Giedraitį.
Ir apsiginti mūsiškiams sekėsi sunkiai. 32-ejų metų veteranas Janaras Taltsas iš pilkos Tartu „Universiteto-Rock“ komandėlės Lietuvos rinktinę varė į neviltį. Jis per visą sezoną uždirba tiek, kiek J. Mačiulis Madrido „Reale“ per vieną mėnesį. Iš estų tik Siimas-Sanderis Vene ir nugaros skausmų kamuojamas Kristjanas Kanguras žaidžia stipresniuose klubuose, beveik visi kiti – savo šalies komandose.
