Sekti Senojo žemyno pirmenybių pulsą J. Couceiro dabar turi kur kas mažiau laiko nei turnyro pradžioje.
Daugiau nei metus užsitęsusios darbovietės paieškos baigėsi praėjusią savaitę, kai portugalas jau trečią kartą karjeroje sukirto rankomis su savo tėvynės aukščiausiosios lygos Setubalio „Vitoria“ klubu.
Vis dėlto trečiadienio vakarą ir komandos pasiruošimą sezonui, ir visą gyvenimą Portugalijoje sustingdys Europos čempionato pusfinalis, kuriame Fernando Santoso auklėtiniai susirems su Velsu.
J. Couceiro tai nebus vien dviejų Madrido „Real“ (Ispanija) klubo milijonierių C. Ronaldo ir Garetho Bale'o kaktomuša ar apšilimas prieš ketvirtadienio didįjį mūšį tarp Vokietijos ir Prancūzijos.
Buvęs Portugalijos jaunimo (iki 21-erių metų amžiaus) rinktinės ir galingiausių šalies klubų treneris skirtingu metu nurodymus yra dalinęs aštuoniems dabartinės nacionalinės komandos futbolininkams.
J. Couceiro komandas prisimena ir keletas Lietuvos rinktinės senbuvių, įskaitant praėjusią žiemą inauguruotą vyriausiąjį trenerį Edgarą Jankauską.
2008 metais tuometinio FBK „Kauno“ klubo savininko Vladimiro Romanovo pakviestas specialistas žaibiškai užsirekomendavo naujoje šalyje ir vos po mėnesio buvo paskirtas į Lietuvos nacionalinės ekipos vairininko postą.
Vadovaujant portugalui, lietuviai paskutinį kartą patriukšmavo tarptautinėje arenoje, įveikdami ir dvi Prancūzijoje į pabaigą artėjančio Europos čempionato dalyves – Rumuniją bei Austriją.
Su J. Couceiro DELFI kalbėjosi apie ekspertų nurašomą Portugalijos rinktinę ir jos žaidėjus, islandiško futbolo fenomeno pamokas bei... Lietuvos krepšinį.
– Daugeliui žmonių Portugalijos rinktinė atrodo didžiausia fortūnos numylėtinė tarp visų čempionato komandų. Jūs su tuo galite sutikti? – DELFI paklausė J. Couceiro
– Ne, ne tik sėkmė čia „kalta“. Pastaruosius dvidešimt metų Portugalija visada patenka į stipriausių Europos ekipų aštuonetą. Atleiskite, bet čia jau – ne fortūnos darbas. Kaip ir Lietuvos krepšinio pozicijos nebuvo iškovotos ar apgintos sėkmei nusišypsojus. Juk negali tiesiog „pasisekti“ penkeriose olimpiadose iš eilės rungtyniauti pusfinaliuose. Tą patį pasakyčiau ir apie Portugalijos futbolo rinktinę. Turime gerų žaidėjų, gerų trenerių – turime gerą futbolą.
– Vis dėlto tai pačiai Lietuvos krepšinio rinktinei pastaraisiais metais kortos ant stalo krinta lyg pagal užsakymą, jei kalbėsime apie burtus, tvarkaraštį ir varžovus.
– Sutinku, kad sėkmė atlieka ne paskutinį vaidmenį. Jos reikia visiems, bet vien to nepakanka. Pavyzdžiui, prisiminkime 11 m baudinių seriją ketvirtfinalyje su lenkais. Pasisekė? Taip. Bet pasakykite tai mūsų vartininkui Rui Patricio, kuris puikiai atrėmė paskutinį Jakubo Blaszczykowskio smūgį.
– Iki pusfinalio portugalai nužygiavo per penkerias rungtynes nė karto nelaimėję per 90 žaidimo minučių. Ar Portugalijoje žmonės tiki, kad jų komanda gali žengti į finalą, o gal net triumfuoti jame?
– Grupės varžybose komanda neatrodė įtikinamai. Bet atkrintamosiose varžybose matau kitokį vaizdą. Ir pusfinalyje, ir finale varžovai turės po 50 proc. tikimybės laimėti. Kažkokių favoritų čia aš neįžvelgiu. Velsas – taip pat stipri komanda, kurią reikia gerbti, bet bijoti jos – ne. Manau, Portugalijos rinktinė prieš pusfinalį yra nusiteikusi taip, kaip ir derėtų.
– Velso komandai šįkart negalės padėti suspenduotas saugas Aaronas Ramsey, portugalų stovykloje dėl geltonų kortelių mačą praleis Williamas Carvalho, be to, esama dvejonių dėl gynėjo Pepe sveikatos būklės. Kokio rungtynių scenarijaus laukiate?
– Nežinau, bet labai abejoju, kad rungtynės baigsis be įvarčių. Velsas mėgsta atakuoti ir tikrai moka tai daryti, moka išnaudoti standartines padėtis. Tačiau kartu jie palieka erdvių užnugaryje savo varžovams. Manau, pusfinalis bus gražus akiai, ir žiūrovai tikrai pamatys įvarčių.
– Prieš devynerius metus treniravote Nani ir Joao Moutinho Portugalijos jaunimo rinktinėje. Už juos dabar kumščius spaudžiate stipriausiai?
– Esu dirbęs ir su kitais žaidėjais: Lisabonos „Sporting“ klube – su R. Patricio, Cedricu, W. Carvalho, „Porto“ – su Pepe, Setubalio „Vitoria“ – su Joao Mario. Palaikau Portugalijos rinktinę, o ne savo pažįstamus. Žinoma, kai kurie žaidėjai man ypač patinka, pavyzdžiui, Ricardo Quaresma, kurį taip pat treniravau „Porto“ gretose. Turime užtektinai gerų futbolininkų, užtektinai įrankių pergalei sukonstruoti.
– Ar C. Ronaldo yra geras kapitonas – tinkamas žmogus komandai suvienyti?
– Taip, Cristiano yra geras kapitonas, kad ir ką kas bekalbėtų. Visi nacionalinėje komandoje – nuo žaidėjų iki personalo – mėgsta ir myli Cristiano. Tai – svarbiausias dalykas, ir aš jį gerbiu.
– Ar patikėtumėte savo akimis vieną dieną pamatęs geltonus Lietuvos rinktinės marškinėlius vietoje mėlynų islandų uniformų, kurias pamėgo milijonai neutralių futbolo gerbėjų?
– Pamėgo, nes Islandija pasirinko teisingą strategiją. Tokių mažų šalių kaip Islandija ar Lietuva žaidėjai turi rungtyniauti užsienyje. Jei jie žais silpname vietiniame čempionate, iš jų sudaryta nacionalinė komanda niekada nepakils iki aukščiausio lygio.
2008-2009 metais ne kartą sakiau Lietuvos futbolo federacijos vadovams, kad jauniems vaikinams reikia ieškoti kelių į Vokietiją, Angliją, taip pat ir Portugaliją. Lietuvos pirmenybės nėra pakankamai stiprios, kad jose užaugtų konkurencingi žaidėjai, galintys nugalėti didesnių valstybių rinktines.
– Bet nuo to laiko, kai treniravote Lietuvos rinktinę, solidžiuose užsienio klubuose įsitvirtinusių lietuvių tik sumažėjo.
– Todėl reikia pradėti dirbti. Ir pradėti nuo 14-16 metų vaikų, o ne 25-erių sulaukusių suaugusiųjų komandos kandidatų. Palyginkime su Portugalija. Šiemet mes laimėjome Europos 17-mečių čempionatą. Taigi, turime dar vieną futbolininkų kartą, kuri seka C. Ronaldo pėdomis. Ir taip Portugalijoje būna visada. Lygiai kaip ir Lietuvos krepšinyje, kur vieni išeina – ateina kiti. Manau, kad Lietuvos krepšinis yra labai geras pavyzdys visam pasauliui, kaip reikia nuolat išlikti konkurencingam.
