Taigi Portugalijos rinktinė – naujoji Europos futbolo čempionė. Ir ja tapo visiškai pelnytai. Kodėl? Nes ji laimėjo savo jėgomis, be liapsusų ar teisėjų pagalbos, o per visas pirmenybes nepatyrė nė vieno pralaimėjimo, nors rungtynių metu net keturis kartus buvo atsilikusi (tris sykius prieš vengrus, vieną – prieš lenkus).
Klysti – žmogiška, bet nečempioniška
Naujieji čempionai ir jų žaidimo stilius, atnešęs nugalėtojų taurę, gali kam nors nepatikti. Gali pykti Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Belgijos ar kitų komandų sirgaliai, tačiau tiesa yra tokia, kokia yra.
Prieš Euro 2016 startą portugalų šansai triumfuoti buvo vertinami 1 su 20, t. y. maždaug 5 procentais (gerokai prasčiau nei vokiečių, prancūzų, ispanų, anglų, belgų ir italų), o užsienio spauda atvirai abejojo, kad ši komanda yra reali pretendentė į galutinę pergalę.
„Buvusiam „Chelsea“ žmogui Ricardo Carvalho – jau 38-eri. Jis vyriausias turnyro aikštės žaidėjas. Jo draugai Pepe ir Bruno Alvesas – taip pat nugyvenę jau pakankamai, kad prisimintų britiško popso šlovės amžių. Taip, jie turi ir jaunimo, bet šis turnyras dar gali būti per ankstyvas Joao Mario, Andre Gomesui, Renato Sanchesui ir kompanijai. Tuo metu žvaigždė Cristiano Ronaldo pripažįsta, kad yra išsekęs po ilgo sezono. Vaje“, – taip portugalų nacionalinę „Seleção“ nuvertino britų dienraštis „Daily Mail“.
Portugalai, jau pačioje finalo su prancūzais pradžioje po nešvaraus Dimitri Payet veiksmo praradę savo karvedį C. Ronaldo, nesutriko ir toliau laikėsi iš anksto numatyto plano – neklysti. Savo ruožtu prancūzai po tokio įvykių posūkio atrodė pasimetę labiau nei jų oponentai ir taip ir nesugalvojo, kaip įprašyti kamuolį į geriausio turnyro vartininko (jei ne apskritai žaidėjo – aut. pastaba) R. Patricio vartų tinklą, nors 92 min. Andre-Pierre'as Gignacas ir sudrebino jų konstrukciją.
Visgi lemtinga tapo 109 min., kai po kelių greitų perdavimų aikštės viduryje Ederas sugebėjo paleisti bombą tarp dviejų gynėjų ir nuginkluoti Hugo Llorisą. Prancūzai suklydo leisdami „Lille“ puolėjui priimti kamuolį, apsisukti ir pabandyti savo laimę iš toli. Tik tiek, bet to užteko, kad portugalai netrukus pultų į euforiją. Beje, tai buvo vienintelis iš Bisau Gvinėjos Respublikos kilusio Edero smūgis per visą čempionatą, kuriame jis sužaidė vos 43 min.
Kiti kritusieji Euro 2016 kovos lauke klydo ne ką daugiau: vokiečiai pusfinalyje sumokėjo už dvi gynėjų nesąmones, valai – už tai, kad svarbiausią mačą buvo priversti žaisti be dvi geltonas korteles susirinkusio Aarono Ramsey, lenkai – už nesėkmingą Jakubo Blaszczykowskio, o italai – už absurdiškus Simone'o Zazos ir Graziano Pelles 11 metrų baudinius, islandai – už tai, kad vien per pirmą kėlinį įsigudrino praleisti keturis įvarčius, airiai – už tai, kad per 4 minutes du kartus pramiegojo Antoine'ą Griezmanną, kroatai – už tai, kad pratęsimo pabaigoje nusprendė desperatiškai strimgalviais lėkti į priekį, anglai – už tai, kad neįvertino Islandijos žaidėjų širdžių ir snaudė gindamiesi, ispanai – už tai, kad į Prancūziją atvyko su pasenusiu bagažu.
Futbole, skirtingai nei krepšinyje, už kiekvieną klaidą esi baudžiamas ir skaudžiai. Čia nebūna taip, kad perimi kamuolį, pataikai tritaškį ir pamiršti, kas buvo prieš tai.
Paprasti futbolo gerbėjai ir kai kurie specialistai kaltino portugalus nuobodžiu gynybiniu žaidimu ir netgi lygino su graikais, į Europos sostą dar sensacingiau užsiropščiusiais 2004-aisiais, tačiau ši paralelė – truputį diletantiška, nes Graikija neturėjo Cristiano Ronaldo ir kontratakose varžovus sudraskyti galinčių saugų bei tikrai nesmūgiavo tiek kartų į priešininkų vartus (net 121-ą – daugiausiai iš visų Euro 2016 dalyvių!), o tiesiog atkakliai gynėsi ir laukė standartinių padėčių.
„Noriu, kad žmonės ir toliau kalbėtų, kad mes buvome tokie ir anokie, kad laimėjome nepelnytai. Norėčiau, kad tą pačią temą jie tęstų ir po finalo. Tai būtų neįtikėtina. Tada aš vykčiau namo labai laimingas“, – dar prieš Euro 2016 finalą su favorite laikyta Prancūzija kritikams pareiškė portugalų vyriausiasis treneris Fernando Santosas. Jo noras išsipildė.
„Força Portugal“
„Kaip jėga, kaip jėga,
Kaip jėga, kurios niekas negali sustabdyti.
Kaip jėga, kaip jėga,
Kaip alkis, kurio niekas negali numalšinti.“
Visgi šeimininkus pergalei įkvėpti turėjęs oficialus pirmenybių himnas nepadėjo: pergalę 1:0 šventė be primadonų ir maradonų žaidę graikai, nors jie per 90 min. kėlė vos vieną kampinį, po kurio ir atliko savo vienintelį, bet pergalingą smūgį į vartus.
Portugalai, kurių gretose buvo R. Carvalho, Cristiano Ronaldo (abu jie žaidė ir šiemet), Luisas Figo, Pauleta, Maniche, Deco, Rui Costa, Nuno Gomesas ir kiti, iš viso smūgiavo net 16 kartų ir kėlė 10 kampinių, bet taip ir nepasižymėjo.
Prieš tas pirmenybes Graikija FIFA reitinge buvo tik 35-a, o tikimybė, kad būtent ji taps čempione, buvo vertinama viso labo 1 prie 150. Visgi neįtikėtiną gynybą, taktinę brandą ir atsidavimą parodę Otto Rehhagelio auklėtiniai nustebino visus varžovus ir kėlė trofėjų virš savo galvų bei FIFA lentelėje iškart šoktelėjo į 14-ą poziciją.
„Prieš 12 metų aš dainavau Lisabonoje per Euro 2004 finalą ir Portugalija pralaimėjo. Buvo labai liūdna, tad aš visą dieną gulėjau lovoje ir valgiau „queijadas“ (saldžius portugališkus pyragėlius). Dėl to šis vakaras – tik dar saldesnis! #ForcaPortugal“, – po istorinės pergalės prieš prancūzus savo „Twitter“ paskyroje brūkštelėjo N. Furtado.
Portugalai nebuvo Euro 2016 favoritai net tada, kai pirmi pateko į finalą. Ekspertai užtikrintai trimitavo, kad tikrieji finalai jau įvyko ir net du: neva tai buvo Vokietija prieš Italiją ir Prancūzija prieš Vokietiją. Tačiau F. Santoso auklėtiniai paneigė prognozes ir pratęsė Pirėnų pusiasalio atstovų dominavimą Europoje – prieš tai du turnyrus iš eilės (2008 ir 2012 m.) laimėjo vienintelė portugalų žemyninė kaimynė Ispanija. Pastaruoju metu būtent ispanai ir portugalai, ko gero, ir susišluoja didžiausius būrius nekentėjų, bet tai tik įrodo, kad kažką jie daro iš tiesų gerai, o pavyduoliai tiesiog pavydi.
Portugalai – stabilumo įsikūnijimas. Jie tarp aštuonių stipriausių Europos rinktinių patenka jau 20 metų iš eilės: 2012-aisiais pusfinalyje tik po 11 m baudinių užleido kelią būsimiems čempionams ispanams, 2008 m. ketvirtfinalyje 2:3 nusileido Vokietijai, 2000 m. pusfinalio 117 minutę praleido auksinį įvartį nuo Zinedine'o Zidane'o (iš 11 m), o 1996 m. ketvirtfinalyje 0:1 suklupo prieš Čekiją.
Pačiai Portugalijos rinktinei tai – pirma pergalė tokio rango varžybose. Be to, portugalai pirmą kartą nuo 1975 m. sugebėjo nugalėti Prancūziją, kuriai buvo pralaimėję net 10 paskutinių tarpusavio akistatų. Ir tai jie padarė įrodę, kad nėra vieno žmogaus komanda, juk finale vertėsi be C. Ronaldo, pusfinalyje – be Pepes.
Be to, net ir likę be CR7, jie nebuvo tie, kurie sau patenkinti lauktų 11 m baudinių serijos. 79 min. vietoje turnyro atradimo 18-mečio saugo Renato Sancheso į aikštę buvo mestas jau minėtas puolėjas Ederas, kuris ir nulėmė mačo baigtį. 80 min. H. Llorisas tik akrobatiniu šuoliu atmušė klastingą Nani bandymą, o po akimirkos – ir itin technišką Ricardo Quaresmos smūgį per save. Pratęsimo metu prancūzų vartus nuo įvarčio po puikaus Raphaelio Guerreiros baudinio išgelbėjo jau tik skersinis. Taigi portugalai tikrai nebuvo graikai.
Euro 2016 nuvylė: kodėl Rusijoje bus geriau?
„Futbolas – milijonų aistra, džiaugsmas, nerimas ir viltis. Jis daro mūsų gyvenimą spalvingesnį, įdomesnį, suartina žmones ir tautas“, – rašoma legendinėje Rimo Mackevičiaus knygoje „Futbolas – milijonų aistra“.
Būtent aistros, veiksmo ir nerimo šių metų čempionate ir pritrūko. Per visas 51 rungtynes buvo parodytos vos trys raudonos kortelės, vidutiniškai tik kas 17-ame mače (tai – mažiausias rodiklis per visą istoriją). Komandos žaidė pernelyg atsargiai, per daug skaičiuodamos ir bijodamos praleisti pirmos – taip tarsi futbolas būtų ne kontaktinis sportas, o lėta šachmatų partija, be stresinių ar neįprastų situacijų, galinčių sujaukti įprastinę tvarką.
Pavyzdžiui, iki šiol atmintyje gyva Euro 2000 dvikova tarp Serbijos ir Slovėnijos, kai slovėnai pirmavo 3:0 ir dar įgijo kiekybinį pranašumą, tačiau 10-yje likę serbai pademonstravo neįtikėtiną charakterį ir per 7 minutes sugebėjo išlyginti rezultatą bei išplėšti lygiąsias – 3:3.
Tuo metu žiūrovus Prancūzijoje ir prie TV ekranų užklupo tikra įvarčių sausra – per 51 dvikovą užfiksuoti 108 tikslūs smūgiai (vid. 2,12 per vieną susitikimą) arba po įvartį kas 44-ias žaidimo minutes.
Be įvarčio Euro 2016 liko net tokios žvaigždės, kaip Zlatanas Ibrahimovičius, Thomas Mulleris, Harry Kane'as, Raheemas Sterlingas, Mario Mandžukičius, Kevinas De Bruyne ir kiti.
Ne išimtis buvo ir finalas, kuriame, nors pavojingų epizodų ir netrūko, 108 minutes švieslentėje degė tie patys apskriti nuliai. Tokiu būdu kai kurie žiūrovai žiovavo, guodėsi socialiniuose tinkluose ar net nuėjo miegoti taip ir nesulaukę atomazgos.
Dėl to, žinoma, kaltas ir europietiškas pragmatizmas, ir naujoji pirmenybių sistema, ir padidėjęs dalyvių skaičius, kai iš 54-ių UEFA narių finaliniame turnyre kovojo kone pusė – net 24-ios, kas nepridėjo žaidimui kokybės, o į antrąjį etapą, aštuntfinalį, žengė 16-a jų.
Tie patys portugalai savo F grupėje nepasivargino iškovoti nė vienos pergalės (trys lygiosios su islandais, austrais ir vengrais) ir vis tiek ramiai atsidūrė aštuntfinalyje. Kuo visa tai baigėsi, jau žinome. Pagal senesnę tvarką, kai iš grupių į atkrintamąsias prasibraudavo tik po dvi rinktines, Portugalija paskutiniame grupės mūšyje būtų buvusi priversta šturmuoti vengrų vartus ir siekti ketvirto įvarčio. Dabar gi būsimieji čempionai kaip tik nusiramino ir stumdė kamuolį nepavojinguose plotuose bei degino laiką. Iš tikrųjų įkvepiančiu ir akiai maloniu žaidimu nustebino tik Italija.
Per daug dramos nesuteikė ir nykus pirmasis atkrintamųjų etapas – aštuntfinalis, kurio iki šio Euro nebūdavo. Iš visų aštuonių porų netikėtumą pateikė gal tik islandai, 2:1 eliminavę ūkanotai atrodžiusią Angliją. Tad ginčytis dėl to, ar tos 20 rungtynių, tiek kurių šiame čempionate buvo daugiau nei praėjusiuose (12-a grupėje ir 8-erios aštuntfinaliuose), įnešė labai daug teigiamo, galima, nes dabar, reikia pripažinti, grupių etapas buvo itin blankus. Pakanka prisiminti tokius mačus, kaip Lenkija ir Vokietija (0:0) ar Portugalija ir Austrija (0:0).
Visgi Euro 2016 dalyvius ir organizatorius taip pat yra už ką pagirti: teisėjavimas buvo praktiškai nepriekaištingas, o saugumas stadionuose ir miestuose, neskaitant kai kurių šalių chuliganų, matyt, ir atvykusių į Prancūziją tuo tikslu, smurto proveržio bei kelių linksmai nusiteikusių įsiveržėlių į aikštę, buvo užtikrintas – svarbiausia, kad išvengta teroristinių išpuolių, kurių prieš pirmenybes buvo taip baimintasi.
Ko dar tikrai netrūko, tai gražių įvarčių: čia ryškiausiomis spalvomis suspindo ir Xherdanas Shaqiri, ir Halas Robsonas-Kanu, ir Cristiano Ronaldo, ir tas pats Ederas.
Ir vis dėlto: pasaulio čempionatas yra pasaulio čempionatas. Jame grumiasi stipriausios visos planetos rinktinės – prisideda Pietų Amerikos grandai, nenuspėjamos Afrikos ir Azijos komandos, tos pačios Jungtinės Amerikos Valstijos, savo talentais žavi tokie futbolo didmeistriai, kaip Lionelis Messi, Neymaras, Luisas Suarezas, Alexis Sanchezas, Jamesas Rodriguezas ir daug daug kitų.
Kita ir atmosfera: gali ore pajausti, kaip visa planeta mėnesį kvėpuoja vienu ritmu ir kaip aidas apie Pasaulio taurę nusirita per visą Žemę. Į stadionus suguža ne tik labai skirtingų tautų, žaidimo stilių, mentaliteto ir kultūrų žaidėjai, bet ir jų savaip originalūs aistruoliai. Ir ta čempionato aura bei dvasia apima visą pasaulį – tu ją jauti, esi Vilniuje, Berlyne, Asunsjone, Montevidėjuje, Kiurasao ar kur kitur. Net nesvarbu, kad tavo šalies rinktinė jame gal net ir nefigūruoja.
Ekvadoras prieš Jamaiką, Meksika prieš Hondūrą ar Iranas prieš Saudo Arabiją. Tokius mačus norisi stebėti kad ir vien dėl egzotikos. Negirdėti arba primiršti himnai, keistos aprangos, verdančios emocijos, futbolininkų išvaizda, nesava kalba spiegiantys TV komentatoriai. Nekalbant jau apie tai, kad 32-i rinktinės iš viso pasaulio garantuoja geresnę ir paties futbolo kokybę nei 24-ios komandos iš vieno žemyno.
O kur dar nemenka tikimybė, kad kas nors kam nors įkąs, įspirs ar apspjaus, o per penkias minutes išvysime penkias raudonas korteles. Tai jau visai kitoks futbolas.
2018-ųjų pirmenybės – nebe už Uralo kalnų. Rusijos policija – griežtesnė nei Prancūzijos, tad bent saviškiams taip siautėti gatvėse gali ir neleisti. Klaustukai kyla tik dėl šioje valstybėje sunkiai pažabojamos rasizmo problemos.
Labai norisi tikėti, kad iki viso pasaulio dėmesį patrauksiančio turnyro Rusijoje L. Messi grįš į Argentinos rinktinę, islandai dar labiau sustiprės, o aistra vėl visu pajėgumu kunkuliuos stadionuose.