Futbole nebėra dviejų greičių Europos – tokią išvadą galima daryti įpusėjus Prancūzijoje vykstančių pirmenybių grupių etapui.
Pirmą kartą į čempionatą susirinko 24 komandos. Tai – kone pusė visų žemyno rinktinių, tarp kurių atsidūrė ir tokios jokiame finaliniame etape – nei pasaulio, nei Europos pirmenybių – iki šiol nežaidusios šalys kaip Islandija ar Albanija.
Pamatus naujo formato turnyrui 2009 metais paklojo tuometis UEFA prezidentas M. Platini. Nors prancūzui veikiausiai rūpėjo didesnės pajamos iš televizijos transliacijų ir balsai UEFA kongrese, jo aktyviai stumtas sprendimas pasirodė esąs visiškai savalaikis ir sportine prasme.
Konkurencingų komandų Europoje dabar – gerokai daugiau 1996-aisiais, kuomet pirmenybių dalyvių skaičius buvo padidintas nuo 8 iki 16.
Ir bent jau Islandija, Albanija ar kiti Europos čempionato naujokai – Velsas, Šiaurės Airija, Slovakija – neverčia M. Platini raudonuoti iš gėdos kaip korupcijos bylos, užbaigusios jo karjerą futbolo viršūnėlėse.
Kaip pasikeitė žemyno futbolo veidas per du dešimtmečius, pirmiausia atspindi tokios galingos rinktinės kaip Olandija, Danija ar Serbija, kurioms neatsirado kėdžių net prie ilgesnio 24-ių vietų stalo.
Tą patį liudija po pusės amžiaus pertraukos į elitą sugrįžusios Vengrijos pergalė prieš Austriją, Šiaurės Airijos akibrokštas Ukrainai, islandų lygiosios su portugalais. O dar iškalbingesnis faktas, kad per 18 Prancūzijoje sužaistų rungtynių nebuvo nė vienų, pasibaigusių didesniu nei dviejų įvarčių skirtumu.
2:0 – toks rezultatas užfiksuotas penkiuose mačuose. Ir visus penkis kartus nugalėtojams padvigubinti persvarą pavyko tik pačioje dvikovos pabaigoje.
Atrodytų, įtampa ir intriga sukurstyta taip, kad futbolo mėgėjams visame pasaulyje nelieka nė sekundės atsikvėpti?
Valdui Dambrauskui atrodo priešingai.
„O kas pasakė, kad didesnis dalyvių skaičius pasiteisina?“, – sulaukęs DELFI klausimo apie Europos pirmenybes, sukluso Vilniaus „Žalgirio“ klubo strategas.
Specialistui, turinčiam ir televizijos komentatoriaus darbo patirties, varžybos Prancūzijoje kol kas neretai kelia žiovulį.
„Aš – konservatyvesnių pažiūrų. Man Europos čempionate norėtųsi matyti geriausius, žaidžiančius su geriausiais. O dabar... Abejoju, ar kam nors labai įdomu žiūrėti rungtynes tarp Vengrijos ir Austrijos. Pasakykite, kurį vengrų žaidėją žino eilinis sirgalius? Gal nebent vartininką Gaborą Kirely. Ir tai ne dėl jo žaidimo, bet dėl fakto, kad aikštėje jis visada vilki ilgas kelnes“, – šyptelėjo Lietuvos čempionų treneris.
V. Dambrauskas neslepia: 2012 metais Lenkijoje ir Ukrainoje vykusių pirmenybių grupių etapas jam buvo žymiai įdomesnis.
Daliai neutralių futbolo žiūrovų – veikiausiai taip pat. Bent jau tai daliai, kuri dievina įvarčius.
1,89 – vidutiniškai tiek kartų per rungtynes kamuolys spurda vartų tinkle Prancūzijoje. Nuo 1980 metų, kai pradėti rengti finaliniai aštuonių komandų etapai, dar nė sykio bendras rezultatyvumas nebuvo toks žemas. Palyginimui, prieš ketverius metus per mačą žiūrovai vidutiniškai išvysdavo 2,45 taiklaus smūgio.
Pasaulio čempionės Vokietijos rinktinės vairininkas Joachimas Lowas įsitikinęs, kad permainas nulėmė didesnis komandų skaičius.
„Naujokams tai yra gyvenimo proga. Jie atiduoda viską, ką tik turi, darydami tai, ką moka geriausiai. Gindamiesi. Jei reikia, gynybai panaudodami kad ir dešimt žaidėjų“, – samprotavo J. Lowas.
V. Dambrausko nuomonė – labai panaši.
„Mažai tematėme rungtynių, dėl kurių padažnėtų pulsas“, – sakė treneris.
– Bet nematėme ir rungtynių, kurių baigtis būtų aiški gerokai prieš finalinį švilpuką. Ar dėl to čempionatas netampa įdomesnis? – DELFI paklausė V. Dambrausko
– O kur jūs šiais laikais apskritai galite pamatyti triuškinančių rezultatų? Atvežkite į Prancūziją Lichtenšteiną ar Liuksemburgą – nemanau, kad jie bus trypiami.
Pažiūrėkite, koks dabar komandų rezultatyvumas. 2:1 – čia jau viršūnė. Todėl, kad daliai komandų ir minimali nesėkmė yra pasiekimas. Pavyzdžiui, Albanijos futbolininkai yra didvyriai savo tėvynėje net ir pralaimėję prancūzams. Bet juk taurę kelia nugalėtojai, o ne tie, kurie ilgiau atsilaiko žaisdami prieš santykinai stipresnį priešininką. Tai – ne praėjusio amžiaus mėgėjų olimpiada, kurioje svarbiausias principas – dalyvauti. Europos čempionate turėtų varžytis tik elitų elitas, atvažiavęs vieninteliu tikslu – laimėti. Manau, šešiolika komandų buvo optimalus skaičius tokiam turnyrui.
– Jei olandai lieka už borto, o islandai skriaudžia portugalus, kaip tuomet apibrėžtumėte elito sąvoką?
– Tai yra normalu. Beveik kiekviena šalis dėl kartų kaitos ir kitų priežasčių kartas nuo karto krenta į duobę. Bet dėl to nereikėtų leisti finaliniame turnyre varžytis visiems norintiems. Man svarbiau ne kiekybė, o kokybė.
– Manote, kad stipresnes sudėtis turinčios komandos optimalią sportinę formą suplanavo atkrintamosioms varžyboms?
– Ne, tai – mėgėjų kalbos prie televizorių. Tiesiog ryškių favoritų futbole nebėra. Anksčiau buvo grandai, buvo viduriukas ir buvo autsaideriai. Dabar ribos nusitrynė. Bet kas gali nugalėti bet ką, ir tuo požiūriu visos komandos yra vidutinės. Žiūrint į paskutinį dešimtmetį, šiokį tokį atotrūkį išlaiko tik Vokietija ir Ispanija.
– Tad dabar čempionų dar nekarūnuosite?
– Tikrai ne. Pavyzdžiui, ar ketvirtadienį matėte kokį nors skirtumą tarp Vokietijos ir Lenkijos? O kai prasidės atkrintamosios varžybos, svarstyklės dar labiau išsilygins, komandos dar labiau vengs rizikuoti.
– Kurių rinktinių žaidimas nuvilia labiausiai?
– Labai išgyvenau dėl Ukrainos. Tikrai tikėjau, kad jie gali pasirodyti daug geriau. Gal yra kokių nors vidinių aplinkybių, sunku pasakyti. Anglijos rinktinė taip pat nežaidžia taip, kaip tikėjausi, prancūzai, nors ir laimi, neatrodo įtikinamai. Nors juos galima suprasti – žaisdami namuose, jie patiria didelį spaudimą.
Kita vertus, maloniai nustebino Italijos komanda. Taktiškai kol kas jie pasirodė stipriausiai. Pirmoms rungtynėms su belgais italai pasiruošė fantastiškai, buvo malonu žiūrėti. Aš dar prieš čempionatą sakiau, kad italų nurašyti negalima niekuomet.
– Net ir nukraujavusi Italijos rinktinė, be abejo, yra kietas riešutas. O ar matote galimybių atkrintamosiose varžybose kam nors iš mažųjų?
– Na, imkime Šiaurės Airiją. Niekur jie nenueis. Mano manymu, ši komanda – nė kiek ne stipresnė už Lietuvą. Albanija, Islandija? Baikite juokus. Maža šalis, kovojanti su dideliu priešininku – tai romantika, kurią mėgsta žiūrovai. Viskas tvarkoje, bet laimėti ilgesnį turnyrą nėra jokių galimybių.
Aišku, čempionato formatas toks, kad labai lengvai gali prisikalbėti. Man jis nepriimtinas. Juk teoriškai gali tapti čempionu neįmušęs nė vieno įvarčio. Keista ir tai, kad grupių etape sužaidžiami 75 proc. visų turnyro rungtynių, o iškrenta tik trečdalis komandų. Dėl to vieninteles rungtynes laimėjusi Šiaurės Airija turi realią galimybę patekti į kitą etapą. O kaip ten bus – matysime. Vėl statys prie vartų autobusą, vėl ginsis...
– Sakote, kad naujokai gadina bendrą vaizdą. Bet juk tarp tokių būtų ir Lietuva, jei tik kada nors pavyktų prasimušti iki finalinio etapo.
– Taip. Bet tai jau ir būtų Lietuva – žiūrėtume, didžiuotumėmės, svajotume. O dabar ką, didžiuojamės, kad albanai žaidžia su prancūzais, kad Šiaurės Airija nugali Ukrainą? Mažieji gražūs patys sau ir tokioms šalims kaip mūsų, kadangi jie mums leidžia svajoti. Svajoti apie tai, kaip vieną dieną atsidursime jų vietoje. Manau, kad taip ir bus.