Islandijos futbolo rinktinė jau nustebino ne vieną skeptiką. Atrankos varžybose sensacingai eliminavusi tituluotąją Olandiją, Islandija sėkmingą savo žygį tęsia ir Prancūzijoje. Pirmajame čempionato etape per trejas rungtynes islandai nesuklupo nė sykio (lygiosiomis 1:1 sužaidė su Portugalija ir Vengrija bei 2:1 įveikė Austriją) ir užtikrintai žengė į aštuntfinalį, kuriame susirems su ambicijų neslepiančiais anglais.
Kai Islandijos rinktinė pateko į aštuntfinalį, buvo paprasta savaitės diena, todėl tarp švenčiančių daugiausia buvo turistai, tačiau ne vietos gyventojai.
Vietiniai, anot jų pačių, švęstų penktadienį arba šeštadienį. Visgi dažnas paklaustas tvirtina, kad nemažai draugų, giminaičių pakeitė savo taip lauktos vasaros (Islandijoje ji trunka 2 mėn.) planus ir išvyko stebėti varžybų į stadionus Prancūzijoje. Islandai sako, kad stebėti futbolo ir kartu paatostogauti išvyko per 10 tūkst. gerbėjų, tačiau jų gali būti ir gerokai daugiau. Tai – beveik dešimtadalis šalies populiacijos.
Ir tai iš tikrųjų jaučiama. Šalies sostinėje Reikjavike – tiek gatvėse, tiek kavinėse, sunku sutikti islandą. Mieste pilna turistų, o žuvies restoranuose, parduotuvėse dirba daugiausiai užsieniečiai – prancūzai, vokiečiai, švedai. Žmonės, kurie keliaudami atrado Islandiją ir joje apsigyveno.
Neišvykę sirgaliai Reikjavike varžybas stebi centre įrengtame ekrane, kuriame transliuojamos visos varžybos. Tačiau lauke būna vėsoka arba lyja, todėl daugiausiai žiūrovų susirenka į aplinkui esančius barus ir stebi varžybas ten įrengtuose ekranuose. Be to, baruose juk galima išgerti – Islandijoje galioja griežtos alkoholio vartojimo ir prekybos taisyklės.
Nors patys islandai po pergalės prieš Austriją ir buvo ganėtinai santūrūs, už tautą visame pasaulyje „atidirbo“ vietos rungtynių komentatorius, kurio emocijos greitai tapo tikru interneto virusu.
Dabar – laikas naujoms emocijoms, kurių islandai bent jau kol kas nedemonstruoja. Pakalbinus įvairaus amžiaus šalies gyventojus susidaro įspūdis, kad islandai nekelia reikalavimo savo komandai išplėšti pergalę prieš anglus, tačiau jos santūriai tiesiog laukia.
Nuo Reikjaviko per 100 km nutolusiuose miesteliuose galima sutikti daugiau vietinių.
„Jei mes nugalėsime anglus, tai tada bus didelė priežastis švęsti. Dabar mes jau pasidžiaugėme ir laukiame pirmadienio vakaro”, – sakė Elba, dirbanti nedidelio miestelio kepyklėlėje.
Šalia jos sutiktas vyresnio amžiaus ūkininkas Holmgeiras teigė nesidomintis futbolu, tačiau labai džiaugtųsi, jei jo šalies komanda nugalėtų anglus.
„Man tai yra labai svarbu. Aš prisimenu laikus, kai mums anglai sunkiai atidavė tai, kas yra mūsų – menkes (1958-1976 m. tarp Islandijos ir Didžiosios Britanijos vyko „Menkių karas” dėl menkių žvejybos teisių. Islandai išstūmė britų žvejus be ginkluotos kovos ir atsikovojo žvejybos plotus, – DELFI)”, – sakė Holmgeiras, leisdamas suprasti, kad islandai be ginkluotos kovos ir dar sykį gali pamokyti anglišką futbolo flotilę.
Paklaustas, kaip paprastai islandai švenčia, Holmgeiras atsakė, kad vyresnieji tai daro namuose arba vietiniuose baruose. „Susirenkam, pakeliam bokalą arba tiesiog pasidžiaugiame. Tik jaunimas linkęs „pašvęsti“ rimčiau”, – nusijuokė jis.
Kaip islandai sugebėjo užauginti tiek futbolininkų?
Atsakymas – puikiai išvystyta sporto infrastruktūra. Pavyzdžiui, pora šimtų gyventojų turinčiame miestelyje Vik futbolo stadionas užima turbūt dešimtadalį miestelio ploto. Netoli nuo Vik esančiame dar mažesniame žvejų kaime – irgi panaši sporto aikštė su uždaru sporto kompleksu. Stadionai įrengti taip, kad juose galėtų mokytis vaikai – suskirstyti mažesnėmis zonomis, pristatyta daugybė vartų, kitų futbolo atributų.
Islandai tyliai ruošėsi, islandai užaugino galingą futbolo kartą, islandai tyliai tikisi, kad jų svajonė pirmadienio vakarą nesibaigs.
Islandija ir Anglija savo ašuntfinalio dvikovą pirmadienio vakarą 22 val. pradės Nicoje.