N. Rosbergas: „Hungaroringas yra unikali trasa, kadangi jis labai nedidelis, o pati lenktynių juosta yra labai siaura, beveik miesto trasa, bet atrodo kaip tikras lenktynių žiedas. Jis labai vingiuotas, ten nėra tiesių atkarpų, judėjimo kryptis nuolat keičiasi, todėl atsipalaiduoti visai negalima. Pilotas visą laiką privalo įtemptai dirbti, todėl fizinis krūvis lenktynininkui yra didelis.
Laimei, man patinka panašūs sunkumai, kadangi būtent tokiose trasose atsiskleidžia pilotų meistriškumas. Be to, norint nuvažiuoti visą ratą optimalia trajektorija, reikia atakuoti kelkraščius, kitaip prarasi ir ritmą, ir greitį.
Budapešto trasa sunki dar ir tuo, kad čia gali būti labai karšta. Trumpose tiesiose atkarpose nespėji atgauti kvapo, o priešpriešinis oro srautas visai neatšaldo piloto vietos. Lenktynininkas visą laiką yra įtampoje, įveikdamas begales posūkių, todėl čia reikia nuolat dirbti.
Prie esminių Hungaroringo taškų priskirčiau pirmą posūkį, kur geriausia lenkti varžovą starto-finišo tiesiosios gale naudojant DRS, o taip pat, mano nuomone, penktąjį posūkį. Jis yra po ketvirto labai greito posūkio – trasa kyla į kalną ir išsilenkia į dešinę ir šioje vietoje galima prarasti labai daug laiko. Taip pat čia lengva suklysti ir geriausia, kad priekinis dešinys ratas važiuotų per nedidelę duobę, esančią dešinėje pusėje. Žodžiu, tai yra sudėtinga trasa, kurioje labai smagu lenktyniauti“.