Derbis pagal visus klasikos kanonus
Nuo 1989 metų įvyko aštuoni pasaulio salės futbolo čempionatai, ir Brazilija laimėjo penkis iš jų.
Devintasis finišuos sekmadienį Kaune, bet tituluočiausia komanda paskutinę turnyro dieną žais tik dėl bronzos apdovanojimų.
O didžiajame finale susidurs dabartiniai pasaulio čempionai argentiniečiai ir Europos čempionai portugalai.
Pastarieji ketvirtadienį po 6 m baudinių serijos palaužė Kazachstaną. Argentina diena anksčiau 2:1 įveikė Braziliją.
Būtent šis pusfinalis buvo laukiamiausias visų pirmenybių desertas, kuriam netrūko nieko, kas taip išskiria dviejų Pietų Amerikos futbolo tvirtovių mūšius ant žaliosios vejos.
„Žalgirio“ arenoje skambėjo įprastos dainos, aukštinančios Pele ir žeminančios Diego Maradoną – arba atvirkščiai, nelygu kurios tribūnos traukiamos.
O aikštėje aukščiausio lygio salės futbolas maišėsi su krauju – virė kova, kurioje nė vienas žaidėjas nebuvo pasirengęs patraukti kojos.
Bet dviejų nugalėtojų sporte nebūna – galiausiai priversta kapituliuoti buvo šokiruota Brazilija.
„Kovėmės iki paskutinės sekundės, darėme, ką galėjome. Tačiau Argentina – gerai organizuota komanda, puikiai gynėsi. Kai jie pirmi įmušė du įvarčius, buvo sunku perlaužti rungtynių eigą. Jaučiuosi blogai, nes norėjau žaisti finale. Bet dabar noriu bent medalio, kad ir bronzinio“, – Delfi sakė dvejus pastaruosius metus geriausiu planetos salės futbolininku rinktas Ferrao.
Būtent 30-metis „Barcelona“ (Ispanija) klubo atakų lyderis pelnė vienintelį brazilų įvartį pusfinalyje, kuris leidžia pirmauti rezultatyviausių čempionato žaidėjų rikiuotėje (8 įvarčiai).
Bet auksinis čempionato batelis jam veikiausiai būtų menka paguoda – kaip ir bronza ar trenerio bandymai užglostyti padėtį.
„Salės futbolas nebėra tik Brazilijos ir Argentinos žaidimas. Pažiūrėkite kad ir į Kazachstaną – tobulėja visos šalys, ir tuo ypač buvo galima įsitikinti šiame čempionate Lietuvoje. Gal, vertinant istoriją, pusfinalis mums ir yra mažokas pasiekimas, bet nepamatysite manęs verkiančio nuleista galva. Atsiprašau tų Brazilijoje, kuriems tai nepatinka, tačiau aš esu patenkintas ir laimingas dėl to, ką nuveikėme per šį ciklą“, – dėstė komandos vairininkas Marquinhosas Xavieras.
Vis dėlto grįžus namo atsiprašyti jam veikiausiai teks dar ne kartą.
Jeigu kas nors Brazilijoje ir yra toks kuklus, kad pasitenkintų bet kokios spalvos medaliu, pietiniai kaimynai greitai primins, jog jų apdovanojimas – tauresnis.
Visas kūnas – viena didelė žaizda
„Turime nesustoti, nes esame rojaus prieangyje. Žaidėme prieš vieną stipriausių Brazilijos rinktinių istorijoje – tiek individualiu talentu, tiek kolektyviniu žaidimu. Žinojome, kad turėsime kentėti, tai ir darėme. Mūsų žaidėjai – unikalūs, jų smegenys veikia tuo pačiu dažniu. Esame skolingi savo šaliai, savo seserims ir broliams, norime, kad jie galėtų didžiuotis mumis. Priešakyje – gyvenimo proga, ir privalome ją išnaudoti“, – pareiškė argentiniečių strategas Matiasas Lucuixas.
Prieš penkerius metus Kolumbijoje, kai jo tautiečiai iškovojo pirmąjį titulą, Argentinai neteko susidurti nei su Brazilija, nei su Ispanija – pagrindinėmis favoritėmis laikytomis komandomis.
Dabar link trofėjaus „Albiceleste“ žygiavo statesniu keliu. Grupės varžybose įveiktos pajėgios Serbijos ir Irano rinktinės, ketvirtfinalyje tik po baudinių serijos krito vicečempionė Rusijos futbolo sąjungos komanda, o pusfinalis su brazilais apskritai bus menamas galbūt net ilgiau nei pats čempionatas.
Todėl argentiniečiai jau turi ką atsakyti į pastabas, jog yra fortūnos numylėtiniai, išvengiantys sunkiausių išbandymų.
„Esame pavargę nuo šnekų, kad mums sekasi. Bet leisime žmonėms kalbėti, ką jie nori. Svarbiausia, kad dėl mūsų žmonės Argentinoje gali bent dviem valandoms nustumti į šoną pandemiją bei visas kitas problemas, kurios juos kamuoja, ir nusišypsoti“, – įsitikinęs komandos kapitonas Leandro Cuzzolino.
Koronavirusas skaudžiai smogė Argentinai, praėjusį birželį negalėjusiai kaip planuota priimti didžiojo futbolo „Copa America“ turnyro, kuris paskutinę akimirką buvo perkeltas į Braziliją.
Pandemija rinktinės atstovai aiškina ir tai, jog jų aistruolių Lietuvoje – mažiau nei kitų pagrindinių konkurentų.
„Esame dėkingi visiems sirgaliams, kurie palaiko mus Lietuvoje, palaiko Argentinoje ir visame pasaulyje. Nesvarbu, jei jie negali čia atvykti – jie vis tiek mūsų širdyse. Juk net geriausias pasaulyje yra su mumis“, – Delfi sakė vartininkas N. Sarmiento, turėdamas omenyje savo garsiausio tautiečio Lionelio Messi palaikymo žinutę socialiniame tinkle.
Bet ir pats N. Sarmiento savo tėvynėje nusipelnė bent vienai dienai pabūti ne ką mažesne žvaigžde.
Pirmo pusfinalio kėlinio viduryje pelnyti Constantino Vaporaki ir Cristiano Borruto įvarčiai nulėmė tolesnę dvikovos eigą – visą likusį laiką Argentina bandė atlaikyti brazilų spaudimą.
Ir tai padarė tik dėl pasiaukojančio N. Sarmiento žaidimo.
Per 40 min. Brazilija atliko net 58 (!) smūgius. 17 jų skriejo į vartų plotą. 16 atmušė N. Sarmiento.
Vienas varžovas jam buvo užlipęs ant rankos, kitas – užgriuvęs ant galvos.
Po mačo atrodė, kad 28-erių Maljorkos „Palma“ (Ispanija) klubo vartų sargui sunku net pastovėti ant kojų. Bet Delfi paklaustas apie traumas, jis tik numojo ranka.
„Panašu, kad visas mano kūnas dabar – viena didelė žaizda. Bet tai – nesvarbu. Reikia pakentėti dar 40 minučių, ir tuomet visi skausmai išnyks. Dėl finalo prisikelčiau net iš mirusiųjų, jokios traumos čia nebeturi reikšmės“, – šypsojosi vienintelis čempionų komandoje angliškai kalbantis žaidėjas.
Tiesa, ir jis pats aikštėje buvo ne angelas.
Teisėjas iš viso parodė aštuonias geltonas korteles, viena kurių buvo ištraukta N. Sarmiento prieš nosį. Toli palikęs vartus argentinietis be skrupulų „nušienavo“ varžovą, nepaisant to, jog kamuolys tuo metu jau buvo užribyje.
Tačiau nieko kito ir nereikia tikėtis, kai žaidžia Argentina su Brazilija.
„Buvo „kietas“ žaidimas, kaip ir dera pusfinalyje. Agresyviai kovėmės dėl kiekvieno kamuolio, tą patį darė ir brazilai. Nors tikrai nenorėjau nieko sužeisti, manau, nenorėjo ir jie.
Didžiuojuosi savo komandos draugais, jie – tikri karžygiai. Antrą kartą iš eilės žaisime pasaulio čempionato finale – tai daug ką pasako. Manau, kad dar nelabai suvokiu, ką padarėme. Juk įveikėme Braziliją – penkiskart pasaulio čempionę, laimėjusią daugiau nei pusę visų titulų. Tai jie sukūrė šį sportą.
Bet darbas dar nėra užbaigtas, laukia visų svarbiausios rungtynės. Turime išlikti ramūs, nepamesti galvų ir sužaisti dar 40 minučių aukščiausiu lygiu“, – kalbėjo futbolininkas, 2016-aisiais apdovanotas Auksinės pirštinės prizu, skiriamu geriausiam pirmenybių vartų sargui.
Argentiniečiai ir dabar tarp visų čempionato dalyvių išsiskiria ypatinga atmosfera rūbinėje, kurioje dainos trankiai skamba net prieš lemiamas rungtynes.
Bet, pasak N. Sarmiento, komanda neturi įpročio ilgai švęsti pergales. Dėl to niekam pernelyg ir neapmaudu, kad Kaune žaidžiančios komandos gyvena tolokai nuo bet kokio šurmulio – Birštone.
Tiesa, kai dar žaidė Vilniuje, argentiniečiai buvo išėję pasižvalgyti po sostinę.
„Su Vilniumi šiek tiek susipažinome, pasivaikščiojome, buvome muziejuje. O Kauno visai nematėme, nes gyvename tarsi izoliuoti. Viešbutis geras, tiek ir galiu pasakyti (juokiasi – Delfi). Užtat arenos, kuriose žaidėme – puikios. Dėl to esame labai dėkingi Lietuvai – malonu čia žaisti“, – įspūdžiais dalinosi N. Sarmiento.
Žinutė žiūrovams
Argentiniečių malonumą sugadinti sekmadienį bandys portugalai, kurie Lietuvoje jau parodė mokantys vaikščioti peilio ašmenimis.
Ketvirtfinalyje Europos čempionai antrame kėlinyje likvidavo dviejų įvarčių deficitą ir po pratęsimo 4:2 nurungė ispanus. Pusfinalis buvo dar labiau permainingas.
Po Pany įvarčio 23 min. Portugalija visą antrą kėlinį mėgino apsiginti, kol galiausiai praleido apmaudų Daureno Nurgožino įvartį paskutinę minutę.
Vos prasidėjus pratęsimui vienas iš trijų Kazachstano brazilų Douglasas baudos smūgiu išvedė į priekį saviškius, ir komandos apsikeitė vaidmenimis.
Portugalus išgelbėjo Bruno Coelho įvartis priešpaskutinę pratęsimo minutę – 2:2.
Baudinių serija taip pat buvo dramatiška. Jorge Brazo auklėtiniai priekyje atsidūrė jau po pirmųjų smūgių, bet vėliau koja sudrebėjo komandos lyderiui Pany. Galiausiai lemiama buvo Arnoldo Knaubo klaida – seriją Portugalija laimėjo 4:3.
„Nežinau, ar galiu tai atskleisti, – paklaustas, ką pasakė prie 6 m žymos einantiems auklėtiniams, juokėsi J. Brazas. – Jei rimtai, nesu artistas, nors daugelis sako, kad treneriui priklauso tokiu būti. Aš tiesiog pasakiau, kiek smūgių kuriam vartininkui reikėtų mėginti atlaikyti ir kas mūsų gretose turėtų mušti paskutinis. Ir dar pridūriau, jog esu tikras, kad žaisime finale.“
Pastarajame šešiskart geriausias planetos salės futbolininkas Ricardinho su kompanija dar niekuomet nebuvo – aukščiausias rezultatas iki šiol užfiksuotas 2000-aisiais, kai pelnyta bronza.
Praėjusiame čempionate rungtynėse dėl trečios vietos portugalai nusileido Iranui.
„Pasiekėme savo tikslą – pelnėme medalį. Bet to negana. Norime laimėti pasaulio čempionatą, manau, tai mums pasiekiamas uždavinys. Mokame kentėti, esame pasirengę įveikti bet kokias kliūtis.
Tokios rungtynės, kokias sužaidėme pusfinalyje ir ketvirtfinalyje, yra pats geriausias būdas pasiruošti finalui. Daugiau jokio pasiruošimo nebus – reikia tik pailsėti ir atsigauti. Manau, mums nereikia jokios specialios taktikos, jokio ypatingo pasirengimo finalui. Apskritai po šio čempionato būsime pasiruošę bet kam“, – komentavo portugalų strategas.
2016-aisiais pusfinalyje jo treniruojamą ekipą eliminavo būtent argentiniečiai, bet kerštas, J. Brazo nuomone, sporte neegzistuoja.
Portugalus finale į priekį ves ne jis, o alkis.
„Argentinos rinktinė kartu yra ir techniška, ir kovinga, ko salės futbole beveik niekada nepamatysi vienoje vietoje. O jų treneris – nuostabus. Mūsų pranašumas tas, kad čempionais mes dar nesame buvę. Ir tikiuosi, kad tribūnose bus daugiau žmonių“, – kvietimu apsilankyti paskutinėse turnyro rungtynėse užbaigė bene garsiausiai Lietuvoje palaikomos svečių komandos vairininkas.
Pusfinalį tarp portugalų ir kazachų Nemuno saloje stebėjo 2 tūkst. žiūrovų, o Argentinos ir Brazilijos susirėmimą – 3,3 tūkst.
Sekmadienį rungtynės dėl bronzos prasidės 18 val., finalas – 20 val.