Baigę akademiją – nereikalingi
R. Sadauskas, pakviestas į Lietuvos jaunimo (iki 21 m.) rinktinę, kaip ir daugelis Lietuvoje žaidžiančių futbolininkų, svajoja išvykti rungtyniauti į stiprų užsienio klubą.
O į futbolą jis pateko, kaip pats sako, ne savo noru.
„Į pirmąją treniruotę tėtis nuvedė, kai buvau 6 metų. Kol lankiau darželį, man patiko lankyti treniruotes todėl, kad jose žaisdavau tuo metu, kai kiti eidavo pietų miego, o man miegoti nereikėdavo“, – juokėsi Rimvydas.
Supratęs, kad futbolo aikštėje jam gerai sekasi, vaikinas susiejo savo gyvenimą su šiuo sportu. Kai penkiolikmetis treniravosi Kauno futbolo mokykloje, buvo pakviestas į Nacionalinę futbolo akademiją. Šioje jaunuolis tobulėjo iki 17 metų.
„Paskui Nacionalinė futbolo akademija visus absolventus paleido savais keliais. Gerai, kad buvo tai pamačiusių žmonių. Jie griebė jautį už ragų ir iš šių futbolininkų sukūrė „Stumbro“ komandą. Į ją pakvietė visus kauniečius, apie dešimt žaidėjų. „Iš mūsų tuomet sudarytas „Stumbro“ ekipos pagrindas, dauguma narių buvo 17 metų. Tačiau pakviesta ir vyresnių žaidėjų, nes be jų negalėjome pasikapoti su vyresniais“, – pasakojo Rimvydas.
Portugalai atnešė permainų
Kai šiemet „Stumbrą“ perėmė portugalai, o komandą ėmė treniruoti Mariano Barreto, komandoje įvyko kardinalių pokyčių.
„Viskas pasidarė daug įdomiau, profesionaliau, anksčiau to trūko ekipai. Didelę įtaką padarė užsieniečių įtraukimas. Turėjome bendrauti ne vien lietuvių kalba, bet ir anglų, rusų, dabar jau ir portugališkų žodžių vartojame, nes yra žaidėjų iš Portugalijos, Brazilijos“, – sakė futbolininkas.
Rimvydas pripažįsta, kad iš pradžių buvo neįprasta komandoje matyti daug užsieniečių, atvykusių ne tik iš Europos, bet ir iš Pietų Amerikos, Afrikos.
„Buvo keista, tačiau paskui pradėjome bendrauti. Tam reikėjo laiko, dabar žaidėjų jau neskirstome į užsieniečius ir lietuvius. Užsieniečiai stengiasi būti draugiški svetimoje šalyje. Tarp jų pasitaikė ir įžūlių žaidėjų, bet šie klausimai buvo išspręsti. Dėl kalbos iš pradžių kilo sunkumų, nesusišnekėdavome tarpusavyje rungtynių metu, nes kai kurie svetimtaučiai nemokėjo nei angliškai, nei rusiškai, tik portugališkai. Bet tokių žaidėjų pas mus neliko, jie nepritapo“, – teigė Rimvydas.
Vaikinas paskirtas ir komandos vicekapitonu.
„Komandos kapitonas yra Nerijus Mačiulis, jis vyresnis už mane 10 metų. Kai Nerijus nežaidžia dėl traumos ar nepatenka į startinę sudėtį, man tenka kapitono raištis. Tai priverčia jausti atsakomybę už komandą. Juk kartais tenka priimti sprendimus ginčo metu, nuraminti kitus, išlaikyti šaltą protą per visą žaidimą“, – sakė pašnekovas.
Nustebino požiūris Lisabonoje
Jaunuoliui patinka naujasis treneris M. Barreto: „Jis – šiltas, malonus žmogus. Kai buvau treniruotėse Portugalijoje, teko daugiau su juo bendrauti.“
2016-aisiais R. Sadauskas daugiau kaip savaitę praleido Lisabonos „Benfica“ ir „Sporting“ klubuose.
„Tai iš tiesų buvo neįtikėtina. Į tave žiūri ne kaip į sportininką, bet vos ne kaip į žvaigždę, kaip į profesionalą, kuriam reikia padėti. Buvau niekam nežinomas žaidėjas, atvykęs pasitobulinti, o tapau komandos dalimi, mane vertino kaip visus kitus žaidėjus. Tai buvo labai netikėta“, – stebėjosi Rimvydas.
Lisabonoje jis treniravosi su komanda „Benfica B“. Kauniečiui treniruotės atrodė labai intensyvios, buvo skirta daug pratimų, lavinančių techniką, skirtingų užduočių. „Ten futbolas skiriasi, reikia laiko priprasti. Jie žaidžia labai greitą ir technišką futbolą, atlieka daug trumpų ir greitų perdavimų. Irgi yra užsieniečių, ypač daug brazilų. Mano komandoje taip pat buvo žaidėjų iš Anglijos, Azerbaidžano. Pagrindinė kalba – anglų.“
Vos atskridus, jau kitą dieną teko žaisti draugiškas rungtynes su žemesnio diviziono komanda.
„Nebuvo lengva, vakare atskridau, o kitą dieną jau žaidžiau, prieš tai net nedalyvavau treniruotėje. Nepažinojau komandos ir manęs niekas nepažinojo. Nelabai sekėsi, bet tai normalu, reikia adaptuotis. Tuo metu Lietuvoje jau buvo šalta, vaikščiojome su striukėmis, o Portugalijoje patekau į 25 laipsnių šilumą – man buvo žiauriai karšta. Be to, ten ir aikštės kitokios. Visur natūrali veja, žolė laistoma, kamuolys slysta“, – pasakojo Rimvydas.
Komandos „Benfica B“ diena prasidėdavo 8 val. ryto. Pasiėmus drabužinėje aprangą laukdavo bendri pusryčiai akademijos valgykloje, pusę dešimtos prasidėdavo treniruotė salėje, o po pusvalandžio – įprasta treniruotė aikštėje, trunkanti valandą arba pusantros. Po treniruočių futbolininkai baseine atšaldydavo kojas.
Nusiteikęs sunkiam darbui
Per sezoną gynėjas žaidė 31 rungtynes, per jas pelnė vieną įvartį.
„Paprastai gynėjai muša įvarčius iš standartinių padėčių – kai kamuolys spiriamas į baudos aikštelę, o paskui įvarčiai pelnomi galva. Gynėjų privalumas dažnai yra ūgis (Rimvydo ūgis 193 cm – aut. pastaba). Taip ir aš pelniau įvartį galva. Kaip ir praėjusį sezoną“, – atskleidė žaidėjas.
Rimvydas niekada nesiekė būtinai žaisti puolėjo pozicijoje.
„Iš pradžių žaidžiau krašto saugu. Gerai sekėsi, paskui treneriai pastatė mane kaip vidurio saugą, krašto gynėją, o galų gale – į vidurio gynėjo poziciją, nes smarkiai išstypau ir tikau tam“, – sakė pašnekovas.
Rimvydas norėtų kada nors žaisti užsienyje. „Žinoma, daugelis apie tai svajoja. Norėčiau išvažiuoti ten, kur futbolo lygis aukštesnis nei Lietuvoje ir sąlygos kitokios. Ko man trūksta? Turiu tapti geru žaidėju, daug dalykų įeina į šią frazę. Reikia būti techniškam, greitai mąstyti, o to pasiekti galima tik per juodą darbą“, – svarstė futbolininkas.
Jį kviečia rungtyniauti į jaunimo rinktinę U21. Ar žaidus šioje rinktinėje paskui lengviau patekti į pagrindinę komandą? „Gal ir taip. Žinoma, tada tave pastebi treneriai. Bet jei esi geras žaidėjas, nebūtinai reikia žaisti visose jaunimo rinktinėse, kad būtum pakviestas į nacionalinę komandą“, – mano Rimvydas.
Viliasi futbolo suklestėjimo
Gynėjas tikisi, kad po kelerių metų Lietuvos futbolas galės pasigirti didesniu populiarumu.
„Futbolui trūksta žmonių paramos, pasitikėjimo. Visi gyvena krepšiniu. Pažiūrėkime, kiek žmonių ateina į krepšinio ir kiek į futbolo rungtynes. Bet po truputį puoselėjant futbolą, pratinant žiūrovus prie šio sporto, viską galima pakeisti.
Manau, kad per 5–10 metų galima padaryti dideles permainas. Suprantu, žiūrovai laukia aukšto lygio rungtynių. Tačiau tam, kad Lietuvos rinktinė patektų į Europos čempionatą ar klubas į Čempionų lygą, reikia atitinkamų sąlygų. Dabar net normalių stadionų neturime“, – pažymėjo R.Sadauskas.