- Pajutote įvarčių skonį. Bet pernai tiek rekordų pasiekusio Artūro Rimkevičiaus galima paklausti – kodėl tai tik dabar?
- Gal dėl to, kad dabar jau sveikata leidžia. Gydžiausi traumą, o po jos juk reikia šiek tiek laiko, kad įsivažiuoti, sugrįžti į formą. Tai po truputį grįžtu.
- Reikėjo ir priprasti prie naujos komandos žaidimo? Ar greitai radote bendrą kalbą?
- Aišku, greitai. Tame problemų tikrai negalėjo būti, nes mes vienas kitą puikiai pažįstame. Buvau nematęs nebent kelių jaunų „Ekrano“ žaidėjų, o šiaip visa ši komanda man yra pažįstama. Daug metų teko prieš juos žaisti, dabar tenka žaisti vienoje komandoje su jais. Ir tame jokių bėdų nėra – mes juk visi esame profesionalai ir vieni prie kitų privalome prisitaikyti.
- Juo labiau, kad priekyje su jumis – tas pats Igoris Kozlovas, su kuriuo pernai buvote puikiai susižaidęs „Šiauliuose“...
- Na taip – ne tiek daug viskas pasikeitė. Igoris yra geras žaidėjas, su juo kartu žaisti man tikrai patinka ir tikrai tai, kad jis irgi „Ekrane“, man tik į naudą.
- Ar nebuvo gaila buvusios komandos?
- Dabar esu „Ekrano“ narys ir dirbu savo darbą. Nors yra kažkokie sentimentai „Šiauliams“, bet mušti įvarčius ar jiems, ar „Bangai“, ar „Žalgiriui“ – nėra didelio skirtumo.
- O „Šiaulių“ gynėjai turėjo jums sentimentų? Ar žaidė ne švelniai?
- Aikštėje draugų nėra. Joje visi kovoja už savo komandą ir tikrai teko gauti nuo buvusių komandos draugų per kojas. Toks yra futbolas: jie žaidžia už savo komandą, aš – už savo. Po rungtynių atsiprašome, jeigu kuo užgavome vienas kitą.
- Kuo paaiškintumėte „Ekrano“ nuosmukį, buvusį prieš šią pergalę?
- Net nežinau. Daug kas čia galėjo susidėti. Neįmanoma gerą žaidimą demonstruoti visą sezoną. Galbūt buvome žaidimo duobėje. Gerai, kad mums ji buvo sezono pradžioje, bet manau ir kitos komandos pralaimės, patekusios į tokį sezono vingį. Dabar mums reikia pamiršti tuos tris pralaimėjimus, suprasti, kad nieko čia tokio baisaus neatsitiko ir toliau skinti pergales.
- Pergalė prieš „Šiaulius“ buvo svarbi psichologiškai? Pakėlė nuotaikas komandoje?
- Žinoma, kad palengvėjo, juk pagaliau iškovojome pergalę. Juo labiau, kad visi žino, kad žaisti Šiauliuose ant ne pačios geriausios jų dirbtinės aikštės nėra lengva. Dabar jau galima tikėtis, kad toliau eisime teisingu keliu.
- Jūs – kaunietis. Gyvenate Panevėžyje ar kaskart važinėjate iš Kauno?
- Turiu tokį viešbutuko kambarį Panevėžyje, bet laukiu buto. Nuo gegužės pirmos rimtai apsistosiu Panevėžyje. Dabar keletą kartų per savaitę grįžtu į Kauną.
- Šeimą irgi atsivešite į Panevėžį?
- Taip, vaikai baigs eiti į darželį, galėsiu daugiau laiko su šeima praleisti.
- Nebus liūdna iš didesnio Kauno keltis į kur kas mažesnį Panevėžį?
- Aj, kad nėra didelio skirtumo. Kai šeima kartu – bet kur gerai. O ir tas Kaunas – ranka pasiekiamas, valanda kelio. Čia ne į Kazachstaną kokį išvažiuoti...
- Iš balso atrodote lyg ir būtumėte peršalęs...
- Taip. Grįžome iš rungtynių, turiu porą laisvų dienų, tai jas dabar leidžiu ne kažkur vaikščiodamas po kiemą, o gulėdamas lovoje. Labai didelė sloga užpuolė...