Jei Lietuvos futbolo rinktinės treneriams ar žaidėjams reikės patarimų apie Serbijoje žaidžiančius futbolininkus, 22-ejų metų J. Lasickas žino daugiau nei bet kuris kitas lietuvis. Jis šios šalies lygoje žaidžia antrą sezoną antrame klube.
Prieš pora metų neįsitvirtino Vilniaus „Žalgirio“ pagrindinėje sudėtyje ir išvyko į Serbiją, kur sėkmingai žaidė Belgrado „Zemun“ gretose. Futbolininką pasikvietė lietuvius mėgstantis Balstogės „Jagiellonia“ klubas, bet ten jis beveik negavo šanso ir nuo šių metų vasaros vėl atsidūrė Serbijoje, šį kartą jau Belgrado „Voždovac“ ekipoje.
Sutapimas ar ne, bet žaidimas Serbijoje suteikė šansą grįžti į Lietuvos rinktinę po metų pertraukos ir rungtyniauti su Serbija.
„Turėjau žaidybinės praktikos trūkumą, todėl normalu, kad nebuvau kviečiamas. Dabar pradėjau žaisti ir dėl to vėl esu čia. Be jokių abejonių yra smagu. Laikas buvo pakankamai ilgas, bet viską sekiau, žiūrėjau visas rungtynes“, – apie sugrįžimą kalbėjo J. Lasickas.
Paskutinis jo pasirodymas rinktinėje buvo pernai Juodkalnijoje, kai jis nesėkmingai sužaidė krašto gynėjo pozicijoje ir Lietuva pralaimėjo 0:2, bet likimas pasisuko taip, kad „Voždovac“ jis dabar daugiausiai žaidžia būtent šioje pozicijoje.
„Ar tai turėjo įtakos, kad nebuvau kviečiamas? Galbūt turėjo, bet nedarau didelių problemų. Tai buvo prastos rungtynės visai komandai. Pasidariau analizę ir suprantu, ką blogai dariau. Dabar žaisdamas krašto gynyboje prisimenu tas klaidas. Iš tų rungtynių neblogai pasimokiau“, – tikino saugu ilgus metus rungtyniavęs J. Lasickas.
Į rinktinę jis atvyko puikios nuotaikos – savo gimimo dieną jis su „Voždovac“ svečiuose laimėjo prieš Belgrado „Partizan“ komandą.
„Tai buvo vienos įsimintiniausių rungtynių karjeroje. „Partizan“ ir „Crvena Zvezda“ yra didžiosios komandos Serbijoje. Pirmą kartą pavyko pasiekti pergalę prieš vieną iš tų grandų“, – džiaugėsi vilnietis.
Praėjusį sezoną J. Lasickui beveik nebuvo kuo džiaugtis, Balstogės „Jagiellonia“ komandoje jis sužaidė vos pora rungtynių po keitimo.
„Psichologiškai metus nežaisti buvo sunku. Pirmą pusmetį tikrai galėjau suprasti, nes turėjome daug gerų žaidėjų, didelę konkurenciją. Treneris sakė palaukti žiemos, bus viskas normaliai. Bet praėjo žiema, pasiruošimas ir jo pabaigoje pasakė, kad turbūt negausiu žaisti. Vienas krašto saugas gavo traumą. Tikrai buvo vietos, bet tiesiog treneris nematė savo planuose. Net būdamas 18-uke žinojau, kad manęs neplanuoja leisti“, – apie patirtus nusivylimus kalbėjo žaidėjas.
Visgi į karjeros etapą Lenkijoje žaidėjas teigė žvelgiantis ne kaip į klaidą, o kaip į karčią pamoką.
„Tuo metu atrodė, kad jei būtų pavykę, karjerai tai būtų žingsnelis iki aukštesnio lygio, bet nenoriu galvoti apie tą etapą kaip apie klaidą, iš kiekvienos patirties yra mokomasi, kiekviena tokia patirtis grūdina. Atvažiavau ten bandydamas būti labai paprastas, daryti viską paprastai, tik sunkiai dirbti treniruotėse. Kartais to neužtenka aukštesniame lygyje. Reikia būti įžūlesniam, lįsti, netgi būti nemaloniam norint išsikovoti savo vietą. Gal šiek tiek to išmokau, – atviravo J. Lasickas. – Buvo sunku, bet stengiausi palaikyti sportinę formą, treniruotis. Nes žinai kad anksčiau vėliau tas baigsis, reikės žaisti. Jei treniruotėse nedirbsi, bet kur būsi prastas žaidėjas, tavęs niekam nereikės. Dėl to stengiausi būti pasiruošęs“.
Darbas treniruotėse nebuvo veltui. Birželį J. Lasickas susikrovė lagaminus atgal į Belgradą.
„Tai buvo labiau mano paties iniciatyva. Norėjau kažkur išeiti. Serbija buvo nebloga galimybė, nes žmonės čia mane atsiminė iš geros pusės. Didelis dalykas, kad perėjau ne į bet kokį klubą. „Voždovac“ laikomas stabiliu, tai svarbu Serbijos lygoje. Ten atėjo naujas treneris, žinojau jų situaciją. Gal atrodo, kad tas pasirinkimas žingsnis atgal. Bet aš pats nustebęs iš teigiamos pusės dėl organizacijos lygio“, – tikino futbolininkas.
Kalbėdamas apie Serbijos rinktinę, jis pabrėžė, kad netgi be vieno kito lyderio tai vis tiek komanda, turinti daug individualiai stiprių žaidėjų.
„Žinau, kad jie nusivylę atrankos ciklu, ypač po pralaimėjimu Ukrainoje. Bet kokiu atveju, kas bežaistų, tie žaidėjai yra aukščiausio lygio“, – vertino lietuvis.
Nors gali tekti žaisti prieš Serbiją, jis teigė „Voždovac“ klube sulaukęs gerų linkėjimų: „Visi buvo patenkinti, džiaugėsi, palinkėjo sėkmės. Klubui gera reklama, kad jų žaidėjas kviečiamas į rinktinę. Manau, kad jie neliūdėtų jei žaisčiau ir tai daryčiau gerai“.
Į akistatą varžovu, prieš kurį pastaraisiais metai sunkiai sekėsi, J. Lasickas žvelgė filosofiškai: „Į kiekvienas rungtynes išeini tikėdamasis laimėti. Lygių skirtumai yra, bet tiesiog išeini ir atiduodi visas jėgas aikštėje. Koks rezultatas bebūtų – to kartais negali sukontroliuoti. Svarbu, kad padarai ką gali“.
Tuo metu Deivydas Matulevičius rungtynėse su Ukraina apsivilko Lietuvos rinktinės aprangą po dvejų metų pertraukos. Puolėjui kvietimas į nacionalinę komandą atėjo netrukus po to, kai jis baigė savo klajonių laikotarpį ir grįžo žaisti Lietuvoje.
„Visada smagu sugrįžti į rinktinę, vėl už ją kovoti. Smagu būti čia. Stebėjau rinktinę ir čia nebūdamas. Kas lėmė kad buvau nekviečiamas? Mano sprendimas žaisti žemesnėje lygoje, dėl to ir išėjo tokia situacija. Bet visada dėl to dirbau ir galvojau, kad jei būsiu reikalingas – su malonumu atvažiuosiu“, – patikino D. Matulevičius.
Futbolininkas rinktinei atstovavo vadovaujamas ne vieno trenerio. Lygindamas pasikeitimus komandoje jis išskyrė discipliną.
„Kiekvienas treneris turi savo viziją, o mes žaidėjai turime ją įgyvendinti. Prie trenerio Urbono viskas yra labiau disciplinuota. Su šiuo treneriu dirbu pirmą kartą. Su kuo teko bendrauti, visi minėjo trenerį geru žodžiu“, – atskleidė D. Matulevičius.
Nuo 2017 metų jis pakeitė nemažai klubų: atstovavo Belgijos, Škotijos, Suomijos ekipoms, žaidė Rumunijos trečiajame divizione.
„Belgijoje galėjau likti, bet norėjau pabandyti save kitur, kitoje šalyje. Kurį laiką nenusisekė, ir traumos kišo koją. Todėl neužsibuvau vienoje vietoje, – pasakojo D. Matulevičius – Geriausias mano karjeros etapas buvo Rumunijoje, kur žaidžiau ir Europos lygos grupių etape (su „Pandurii“ klubu 2013-2014 metų sezone). Belgijoje taip pat gerai jaučiausi, bet nutariau išbandyti save kitoje vietoje“.
Jis teigė šią vasarą grįžęs į Lietuvą dėl asmeninių priežasčių.
„Prioritetas buvo būti arčiau šeimos. Dukra pradėjo eiti į pirmą klasę. Daug metų buvau užsienyje. Esu gerai pažįstamas su treneriu Mindaugu Čepu. Jis mane pakvietė ir nedvejodamas sutikau, – teigė D. Matulevičius. - Klube jaučiuosi labai gerai, nes turime visas sąlygas. Vykdomas labai geras projektas, nes susijungė krepšinio ir futbolo klubas. Kasmet tikslai keliami kuo aukštesni. Šiemet norėtųsi užimti trečią vietą. Kitais metais žiūrėsime“.
D. Matulevičiui ir kitiems Lietuvos rinktinės puolėjams pirmadienį teks dar viena sudėtinga užduotis – bandyti pralaužti Serbijos gynybą.
2020 metų Europos čempionato atrankos rungtynės Vilniuje, Lietuvos futbolo federacijos (LFF) stadione vyks rugsėjo 14 dieną nuo 21.45 val.
Etatine Lietuvos varžove pastaraisiais metais tapusi Serbijos rinktinė į Vilnių Europos čempionato atrankos rungtynėms atvyksta ženkliai pasikeitusi – komandoje naujas treneris ir nemažai naujų veidų komandos sudėtyje.
Lietuvos ir Serbijos rinktinės susitiks ketvirtą kartą per dvejus metus. Tris iš jų serbams dirigavo treneris Mladenas Krstajičius, tačiau jo komandoje nebėra. Nuo vasaros prie rinktinės vairo stojo specialistas, kuris dar prieš metus Vilniuje lankėsi kaip Juodkalnijos strategas – Ljubiša Tumbakovičius. Jo užimta kėdė ypač „karšta“ – jis jau dešimtasis Serbijos rinktinės strategas šiame dešimtmetyje.
Paskutinėse tarpusavio rungtynėse birželį Belgrade serbai iškovojo įtikinamą pergalę 4:1. Bent penkių žaidėjų, kurie tą dieną rungtyniavo, šį kartą komandoje nebus. Bene ryškiausias – į rinktinę nepakviestas Luka Jovičius, kuris šį sezoną dar nepasižymėjo Madrido „Real“ klube. Du gynėjai – veteranas Antonio Rukavina ir Urošo Spajičius – nepakviesti. Į rinktinės sąrašus iš pradžių buvo įtraukti, tačiau vėliau dėl traumos iš rikiuotės iškrito gynėjas Nikola Maksimovičius, ir viena komandos žvaigždžių, prieš metus Vilniuje vienintelį įvartį įmušęs Dušanas Tadičius.
Iš žaidėjų, kurie birželį nerungtyniavo, tačiau padėjo komandai paskutinėse rungtynėse rugsėjį Liuksemburge, nebus traumuoto saugo Sergejaus Milinkovičiaus-Savičiaus ir vieno komandos veteranų Nemanja Matičiaus. Pastarasis ne itin sėkmingai pradėjo sezoną „Manchester United“ gretose.
Nekviesti kai kurių žaidėjų naujasis Serbijos treneris gali sau leisti, nes rinktinėje apstu talentingų žaidėjų iš elitinių Europos lygų. Rinktinėje nepakeičiami gynėjai iš Italijos „Serie A“ – Nikola Milenkovičius ir komandos kapitonas Aleksandaras Kolarovas.
Saugų grandyje vis sėkmingiau žaidžia Frankfurto „Eintracht“ klubo duetas Mijatas Gacinovičius ir Filipas Kostičius. Po metų pertraukos serbams vėl padeda „Crystal Palace“ žaidėjas Luka Milivojevičius, kuris į rinktinę grįžo pasikeitus treneriui.
Puolimo grandyje vis svarbesnį vaidmenį atlieka ir seniau su ne vienu treneriu konfliktavęs, įvairiuose Italijos klubuose žaidęs Ademas Ljajičius. Jis kartu su Londono „Fulham“ puolėju Aleksandaras Mitrovičiumi per pastarąsias dvejas tarpusavio rungtynes į lietuvių vartus įmušė penkis įvarčius.
A. Mitrovičius jau yra pasižymėjęs net 29 kartus per 52 rungtynes. Pagal šį rodiklį jis yra tarp dešimties geriausių visų laikų Serbijos rinktinės (įskaitant buvusios Jugoslavijos) snaiperių.
Ketvirtadienį šio puolėjo įvartis paskutinę minutę atnešė Serbijai pergalę 1:0 kontrolinėse rungtynėse su Naująja Zelandija. Šioje akistatoje serbų treneris nemažai eksperimentavo, suteikė galimybių pasireikšti rinktinėje žaidžiantiems mažiau.
Vienas jų – gynėjas Marko Gobeljičius, kuris Lietuvoje išgarsėjo ne iš geriausios pusės. Čempionų lygos atrankos rungtynėse Belgrade tarp vietos „Crvena Zvezda“ ir Marijampolės „Sūduvos“ jis po šiurkščios pražangos sulaužė koją Vaidui Slavickui. Vėliau lietuvio atsiprašinėjo tiek serbas, tiek ir „Crvena Zvezda“ klubas.
Serbijos rinktinės sudėtis rungtynėms su Lietuva:
vartininkai – Marko Dmitrovič (SD „Eibar“ Ispanija), Predrag Rajkovič („Stade de Reims“, Prancūzija), Emil Rockov („Vojvodina“, Serbija);
gynėjai – Nemanja Miletič (Belgrado „Partizan“), Marko Gobeljič (Belgrado „Crvena Zvezda“), Aleksandar Kolarov (AS „Roma“, Italija), Filip Mladenovič (Gdansko „Lechia“ Lenkija), Nikola Milenkovič (ACF „Fiorentina“, Italija), Stefan Mitrovič (RC „Strasbourg“, Prancūzija), Nemanja Milunovič (Belgrado „Crvena Zvezda“), Milan Rodič (Belgrado „Crvena Zvezda“);
saugai – Luka Milivojevič (Londono „Crystal Palace“, Anglija), Saša Lukič („Torino“ FC, Italija), Nemanja Maksimovič („Getafe“ CF, Ispanija), Nemanja Gudelj („Sevilla“ FC, Ispanija), Mijat Gačinovič (Frankfurto „Eintracht“, Vokietija), Filip Kostič (Frankfurto „Eintracht“, Vokietija), Nemanja Radonjič („Olympique de Marseille“, Prancūzija), Adem Ljajič (Stambulo „Besiktas“, Turkija);
puolėjai – Aleksandar Mitrovič (Londono „Fulham“, Anglija), Milan Pavkov (Belgrado „Crvena Zvezda“), Andrija Pavlovič (Nikosijos APOEL, Kipras).