Pandemija – proga užsidirbti
Baltarusijos futbolo federacija (ABFF) atkakliai laikosi posakio: bloga reklama – irgi reklama.
Pastarosios kaimynų futbolas per paskutines tris savaites gavo daugiau nei per visus tris šalies nepriklausomybės dešimtmečius.
Kaip juokauja patys baltarusiai, jų lyga šiuo metu – stipriausia Europoje. Ir viena stipriausių pasaulyje – kartu su Nikaragvos, Burundžio bei Tadžikijos čempionatais.
Tik šias užuovėjas labiausiai užkietėjusiems futbolo gerbėjams paliko koronaviruso pandemija. O Baltarusija tokioje kompanijoje – lyg gulbė ančių pulkelyje, nepaisant to, kad FIFA reitinge pati užima vos 87-ą vietą.
Kovo pabaigoje antras Baltarusijos pirmenybių turas buvo transliuojamas dešimtyje šalių: Rusijoje, Ukrainoje, Izraelyje, Serbijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Juodkalnijoje, Šiaurės Makedonijoje ir Indijoje.
Praėjusį savaitgalį per trečią turą tarptautinė auditorija dar labiau išaugo.
Tiesa, britų televizija „Sky Sports“ tiesiogiai rungtynių nerodė – tik apžvalgą.
Vis dėlto faktas – kaip blynas: Bresto „Dinamo“ ir Mozyriaus „Slavia“ staiga užgožė „Liverpool“ ir „Manchester City“.
„Tikras rojus žemėje. Pagaliau visas pasaulis žiūri mūsų futbolą“, – pusiau juokais, pusiau rimtai džiūgavo Baltarusijos sporto naujienų portalas tribuna.com.
Kuomet iš „Santiago Bernabeu“ ar „Allianz Arena“ stadionų veiksmas nusikelia į Haradzeją arba Žodziną, peno ironiškiems pamąstymams netrūksta.
„Kai NHL lygoje buvo lokautas, daug ledo ritulininkų persikėlė į Rusijos klubus. Galbūt ir Baltarusijos lygoje pamatysime Lionelį Messi bei Cristiano Ronaldo? Mūsų šalį labai sunku paaiškinti – visos lygos sustojo, o mums, atrodo, niekas nerūpi“, – kalbėdamas su britų dienraščiu „The Sun“, juokavo garsiausias Baltarusijos futbolininkas Aleksandras Hlebas, praeityje žaidęs Londono „Arsenal“ ir „Barcelona“ klubuose.
Ir nors vėliau – jau baltarusių žiniasklaidoje – jis teisinosi buvęs neteisingai suprastas, panašių abejonių Baltarusijoje pasigirsta vis dažniau.
Salihorsko „Šachtar“ ir Gardino „Neman“ klubų aistruoliai paskelbė boikotuosiantys rungtynes, jei pirmenybės nebus sustabdytos. Mačas iš koronaviruso židiniu tapusio Vitebsko perkeltas į Barysavą dėl „staigiai atšalusio oro“. O 22 tūkst. vietų turinčiame Minsko „Dinamo“ stadione per praėjusio turo rungtynes susirinko 400 žiūrovų.
Tačiau net tokiomis sąlygomis varžybas tęsiantys baltarusiai gali mėgautis niekada nepatirtu dėmesiu, o kartu su juo – ir komercine nauda.
Kokia būtent, Delfi teiravosi ABFF, tačiau federacija į klausimus neatsakė.
ABFF generalinį sekretorių Sergejų Žardeckį pavyko prakalbinti JAV žiniasklaidos gigantui ESPN. Vis dėlto jo komentaras buvo labai santūrus.
„Papildomas populiarumas yra geras dalykas. Žinoma, jaučiame susidomėjimą televizijos transliacijų teisėmis. Bet nemanau, kad dabar būtų laikas situaciją vertinti iš komercinės perspektyvos. Padėtis Baltarusijoje dėl koronaviruso tiesiog nėra kritinė, taigi, nėra jokių priežasčių, kodėl šiuo metu čempionatas negalėtų būtų tęsiamas“, – sakė vienas ABFF vadovų.
O Lietuvoje pokštaujama, esą nebuvę priežasčių stabdyti ir tarptautinio transliuotojo bergždžiai ieškančios A lygos, mat per rungtynes tribūnose čia ir be koronaviruso visada švilpauja vėjai.
Juokas juokais, bet prieš šalyje kovo 16 d. paskelbiant karantiną, A lygos klubai turėjo galimybę sužaisti antro turo rungtynes ribodami žiūrovų skaičių. Ir nors kai kurie jų pageidavo būtent tokio scenarijaus, Lietuvos futbolo federacija (LFF) nusprendė kitaip.
„Dalis klubų pasisakė, kad nereikia skubėti stabdyti čempionato, kadangi savaitgalį prieš karantiną dar buvo galima sužaisti be publikos. Bet aš buvau kategoriškai prieš tokį variantą, nes saugumas ir sveikata yra pats svarbiausias dalykas.
Todėl situacija Baltarusijoje man truputėlį keista. Atrodo truputį nekaip, kai nežiūrima į kitas šalis, nepaisoma, kas darosi aplinkui, visoje Europoje. Galbūt nėra noro matyti realią situaciją, nežinau, kodėl taip“, – kalbėdamas su Delfi, kaimynų atkaklumą skeptiškai įvertino LFF generalinis sekretorius Edgaras Stankevičius.
Pagunda – didesnė, bet išaugo ir priežiūra
Kaip ten bebūtų, futbolo monopolininkais pasaulinėje rinkoje tapę baltarusių klubai gavo unikalią galimybę užsidirbti, o kartu su ja – ir pagundą padaryti tai nelegaliais būdais.
Baltarusijos futbolo ir ledo ritulio lygos buvo kone vienintelės likusios lažybų pasiūloje, kol praėjusį penktadienį Minsko „Junost“ ledo ritulininkų iškovotas čempionų titulas pastarąją dar labiau apkarpė.
Kaip stambiausiose pasaulio lažybų kontorose, taip ir Lietuvoje – lažybininkai skaičiuoja, jog kaimynų futbolo populiarumas šiuo metu išaugęs dešimtis kartų, nes pasirinkimo paprasčiausiai nebėra.
„Baltarusijos lyga buvo tarp mažiausiai dėmesio sulaukdavusių renginių, o dabar tapo pačiu įdomiausiu. Jei anksčiau rungtynių apyvarta tesiekdavo kelis šimtus eurų, dabar ji skaičiuojama tūkstančiais“, – Delfi sakė bendrovės „Topsport“ direktorius Dainius Gulbinas.
Išaugus susidomėjimui ši lažybų kontora nusprendė „liberalizuoti“ leidžiamų statyti sumų limitus, taikomus Baltarusijos pirmenybėms.
Kokių neigiamų pasekmių tai gali turėti, primena Lietuvos futbolo istoriją nusėję lažybų skandalai.
Įdomiausia, jog sezonas Baltarusijoje kol kas išties klostosi nenuspėjamai: pirmenybių startas buvo pažymėtas virtine staigmenų.
Tiesa, aliarmo signalų lažybininkai nesulaukė, nes ir įtartinų statymų už autsaideriams palankius rezultatus pastebėta nebuvo.
„Baltarusijos futbolas priklauso padidintos rizikos grupei. Bet kai žiūri visas pasaulis, žmonės turbūt kitaip mąsto, supranta, kad yra po padidinamuoju stiklu. Aišku, augant statomoms sumoms, o kartu – galimam laimėjimui, teoriškai pagunda sukčiauti irgi gali būti didesnė. Tačiau dabar visos mūsų priežiūros jėgos metamos būtent šio čempionato stebėsenai. Juk daugiau paprasčiausiai nėra ką stebėti“, – dėstė D. Gulbinas.
Futbolą nustūmė gitara
Klausimas, kiek ilgai baltarusiai gelbės desperatiškiausius lažybų mėgėjus.
Pavyzdžiui, A. Hlebo brolis Viačeslavas, 2007 metais trumpai vilkėjęs FBK „Kauno“ marškinėlius, įsitikinęs, kad futbolo sezonas tęsis tol, kol šalyje nebus karantino.
„Kas iš to, jei čempionatą sustabdysime, o žmonės toliau važiuos metro, viešuoju transportu, eis į parduotuves? Nematyčiau jokios logikos“, – svarstė futbolo veteranas.
Galima neabejoti, jog ir ABFF neleidžia sau džiazuoti – federacijos sprendimus diktuoja oficialusis Minskas.
„Futbolas gali būti puikus būdas atsipalaiduoti šiame nerimą keliančių žinių apie epidemiją sraute“, – terapinės tebevykstančių pirmenybių funkcijos neslėpė S. Žardeckis.
Tačiau vargu ar kas nors bus toks atviras, jei oficialiai 700 žmonių Baltarusijoje susargdinęs virusas ims plisti stadionuose.
Vienas tokių, kurie dabar futbolą stebi tik namuose prie televizoriaus ekrano, yra treneris iš Lietuvos Liudas Rumbutis.
„Teisingai valdžia elgiasi ar neteisingai – laikas parodys. Bet futbolu žmonės vis tiek domisi“, – Delfi sakė 64-erių specialistas.
Telšiškis Baltarusijoje gyvena dvigubai ilgiau nei tėvynėje. Pradėjęs karjerą Vilniaus „Žalgiryje“, gynėjas 1976 metais išvyko į Minsko „Dinamo“, o nuo 1987-ųjų kitapus sienos dirbo treneriu.
Įvairiems Baltarusijos klubams vadovavusiam lietuviui 2017-2018 metais buvo patikėta ir šios šalies jaunimo (iki 21 metų) rinktinė.
Praėjusį sezoną jis užėmė Mogiliavo „Dnipro“ vyriausiojo trenerio pareigas – tiesa, tik „popieriuje“.
Mat Baltarusijos aukščiausios lygos ekipų strategai, panašiai kaip Lietuvoje, privalo turėti UEFA „Pro“ licenciją, kuria pasigirti negalėjo de facto komandą treniravęs Ivanas Biončikas.
„Labai jau formaliai aš ten buvau treneris. Truputį padėjau, porą kartų dalyvavau treniruotėse, bet iš esmės nesikišau“, – pasakojo L. Rumbutis.
Dabar baltarusiško futbolo įvykius jis seka iš šono. Pasitraukė L. Rumbutis ir iš anksčiau Minske vystyto vaistinių verslo.
Tad, galima sakyti, išvengė įtempčiausių laikų tiek vienoje, tiek kitoje sferoje.
„Medicininių kaukių pas mus vaistinėse netrūksta. Tik pačioje pradžioje visi šoko pirkti. O dabar jų – kiek nori, taip pat ir dezinfekcijos priemonių. Neseniai man reikėjo užvažiuoti į polikliniką, dantį tvarkyti – visur tvarka, prie kiekvienų durų stovi antiseptikų buteliukas“, – įspūdžiais dalinosi futbolo specialistas.
Vis dėlto sostinės priemiestyje gyvenantis lietuvis į miesto centrą be reikalo nosies nekiša, o pandemija gali prisibrauti ir iki naujos jo veiklos.
Atsitraukęs nuo ankstesnių darbų L. Rumbutis taip pamėgo ir įgudo brązginti elektrinę gitarą, kad groja koncertuose – ne tik Minske, bet ir Maskvoje.
Jeigu šalies prezidentas Aleksandras Lukašenka įves karantino priemones, koncertus teks pamiršti – kaip ir visą pasaulį stebinantį futbolą.
– Baltarusijoje esama prieštaringų nuomonių apie čempionatą, tebevykstantį nepaisant pandemijos. Kuri stovykla – palaikančių federaciją ar nepritariančių – yra gausesnė? – Delfi paklausė L. Rumbučio
– Praėjusios savaitės pabaigoje keturių ar penkių komandų sirgaliai paprašė vadovybės nutraukti čempionatą. Jei jis vyks toliau, jie nebeateis į rungtynes, nežiūrės. Kai kurie treneriai irgi laikosi tokios nuomonės. Bet kiti sako: o kodėl ne, lošiame, juk po futbolo rungtynių nė vienas nepateko į ligoninę, nė vienas neužsikrėtė. Net nežinau, kurių iš jų daugiau.
Kiekvienas turi pats turėti nuomonę. Aš, pavyzdžiui, saugojuosi, vengiu eiti į rungtynes. Mano jau ir toks amžius, kad nesinori rizikuoti. Geriau jau kur nors nuošaliau pabūti. Gyvenu užmiestyje, į Minską stengiuosi nelįsti. Nors dabar, kai kalbame, kaip tik einu iš parduotuvės. Apskritai viskas čia gana ramu, jokios panikos nėra. Žmonės dirba, transportas juda, parduotuvės ir metro pilni. Nėra jokių didelių apribojimų.
Kiek ilgai taip bus, negaliu pasakyti. Yra vadovybė: ir futbolo, ir šalies. Ji sprendžia, ką reikia daryti. Tikiuosi, sprendžia teisingai. Gali būti ir taip, kad čempionatas greitu metu bus stabdomas, nes užsikrėtusių skaičius auga, ir niekas nežino, kaip bus toliau – nei Baltarusijoje, nei Lietuvoje, nei kur kitur. Jeigu jau susiklostys kritinė situacija, valdžia juk matys, reaguos. Ne futbolininkai atsakingi už čempionato stabdymą – yra sporto ministerija, futbolo federacijos vadovai.
– Kaip jūs manote, kokiais motyvais vadovaujasi federacija tokiu metu vykdydama varžybas, o valdžia – jas leisdama?
– Pirmas dalykas, manau, yra noras, kad žmonės nejaustų jokios panikos, nestresuotų. Per televiziją, radiją kiekvieną dieną žinių laidos prasideda nuo to, kokių priemonių pandemijai suvaldyti imasi vyriausybė, prezidentas. Kaip suprantu, net opozicinė spauda dėl šito pernelyg nekritikuoja. Čia mūsų visų bendras klausimas, kaip išgyventi šį laikotarpį, kad būtų kuo mažiau mirčių.
– Stadionai per rungtynes lieka apytuščiai – dėl koronaviruso baimės ar dėl to, kad taip būdavo visada?
– Aišku, ir koronavirusas čia turi įtakos. Kitas dalykas, kad Baltarusijos stadionuose filmavimo kameros įrengtos centrinėse tribūnose, todėl per transliaciją nesimato vietų, kur renkasi daugiausiai žiūrovų.
Kita vertus, stadionai Baltarusijoje ir šiaip retai kada užsipildo. Viena išimtis – Brestas, ten pernai rinkosi vidutiniškai 8-9 tūkstančiai žiūrovų. Dabar – jau mažiau. Daug žmonių saugosi, kaip ir aš. Tuo labiau, kad visas rungtynes gali kokybiškai pasižiūrėti per internetą: filmuoja 4-6 kameros, yra ir komentatoriai. Nors man komentarai nereikalingi, pats viską matau.
– Kokią nuomonę apie Baltarusiją gali susidaryti užsieniečiai, vietoje įprastų Čempionų lygos, Anglijos, Ispanijos arba Rusijos pirmenybių transliacijų savo televizorių ekranuose pirmą kartą išvydę Baltarusijos komandas, žaidėjus, infrastruktūrą?
– Pateiksiu tokį pavyzdį: kalbėjausi su savo seserimi, kuri gyvena Australijoje. Jos šeima nustebusi, kad Baltarusijoje apskritai tebevyksta futbolas. Kai kurie kiti irgi sako: gal nereikėtų? Bet atsakingi žmonės juk vertina, kokia situacija, kokios gali būti pasekmės. Ir kol kas viskas, ačiū Dievui, tvarkoje.
Kalbant apie stadionus, pas mus tik keli jie tokie, sakykime, kaimo ar miestelio lygio. Lietuvoje apie tokį sakytų, kad labai neblogas stadionėlis: gera veja, dengta tribūna su 1,5-3 tūkst. sėdimų vietų.
O pagrindiniai stadionai: Minsko „Dinamo“ – 22 tūkst. vietų, Vitebske, Breste – 10 tūkstančių, Gardine – 8 tūkstančiai. Yra kur žaisti, kur susirinkti. Aišku, nepalyginsi su naujais stadionais Rusijoje, kuriuos pastatė praėjusiam pasaulio čempionatui. Bet ir Rusijoje tokie renginiai ne kiekvienais metais juk vyksta, ne kiekvienais metais stadionus stato.
Futbolo lygis taip pat skiriasi. Vieno gero žaidėjo metinis atlyginimas Rusijos „Premjer“ lygoje – kaip penkių mūsų klubų biudžetai. Į dešimtuką nepatenkančios komandos čia turi apie 500 tūkst. dolerių. Rusams ir sakau: pažiūrėčiau, koks būtų jūsų lygis, jei tokius biudžetus turėtumėte.
Aišku, lyderių kišenės – gilesnės ir Baltarusijoje. Barysavo BATE, Bresto „Dinamo“, Salihorsko „Šachtar“ biudžetai siekia 3-5 milijonus. Bent jau tokie buvo iki šiol, o kas dabar pasaulyje dedasi – patys matote. Ta pandemija ir Baltarusijos ekonomiką palies.
– Kalbant apie ekonomiką, Baltarusijos lyga dabar gauna daug nebūdingo dėmesio kitose šalyse. Kaip manote, ar sugebės iš to užsidirbti?
– Negaliu taip pasakyti. Kiek skaičiau mūsų laikraščiuose, rusų televizija už transliacijų teises sumokės 210 tūkst. dolerių. Tik tiek, ne kažin kas. O jeigu rusai tiek temoka, kiti – dar mažiau. Ne tokie pinigai, kad nuo jų labai praturtėtumei.
– Kaip Baltarusijos lygai gali atsiliepti faktas, kad viso pasaulio lažybų bendrovių pasiūloje dabar ji yra pagrindinės sporto varžybos?
– Nežinau, kaip gali atsiliepti, bet nemanau, kad sutartų rungtynių Baltarusijoje būna daugiau nei Lietuvoje ar kitose šalyse – veikiau atvirkščiai. Futbolo federacija šitus dalykus seka labai įdėmiai, jau antras teismo procesas dėl to vyksta, sukčiai išaiškinami, teisiami. Labai griežtai į tai žiūrima.
– Kalbant apie jus, kada tikitės grįžti į profesionalų futbolą?
– Dabar su juo niekaip nesu susijęs ir atgal nesiveržiu. Apskritai dabar niekur nenoriu iš Minsko išvažiuoti, net nebandau darbo ieškoti. Turiu gerą užsiėmimą, ačiū Dievui, turiu ir iš ko gyventi, tad ramiai žiūriu į faktą, jog visas futbolas man dabar – televizijos ekrane. Užtenka ir tiek.
– Tiesa, kad padedate mėgėjų komandai „Art Stars“, kuri yra savotiškas žinomus scenos žmones buriančio Vilniaus „Prelegentų“ klubo atitikmuo Minske?
– Taip, aš su jais. Padedu jiems sudėtį parinkti, paaiškinu, kaip reikia žaisti. Toje komandoje visi – tikri artistai: dainininkai, bardai, aktoriai, muzikantai. Kurie labai mėgsta futbolą ir gana neblogai jį žaidžia. Ir pats dar galėčiau su jais bėgti į aikštę, bet jau nebėra tiek daug noro. Tik kai nesusirenka visa komanda, lieka kokia nors skylutė, tada jau padedu.
– Pats dabar taip pat esate tiesiogiai susijęs su scena?
– Nuo Panevėžio internato laikų draugauju su gitara. Per vieną klasės draugų susitikimą manęs paklausė, kodėl nebegroju. Pagalvojau: tikrai, kodėl ne? Užsiėmiau labai stipriai, groju koncertuose, gana nemažose scenose. Pats niekur nelendu, bet jei gaunu kokį pasiūlymą, neatsisakau.
Nusipirkau labai gerus instrumentus, aparatūrą. Supratimą turiu, klausą – irgi, o noro – sočiai. Man labai patinka. Dabar vaikščioju pas vieną geriausių visų laikų Baltarusijos gitaristų Sergejų Truchanovičių, lankau gitaros pamokas. O repertuaras – ir „The Beatles“, ir Bon Jovi. Įdomu.
Baltarusijos futbolo čempionato lentelė:
