Tikimybė, kad „Swedbank“ stadione trečiadienio vakarą triumfuos šeimininkai, yra kone dešimtkart didesnė už svečių galimybes išsivežti pergalę. Bent jau tokios nuomonės laikosi visi didžiausi Europos lažybų tarpininkai.
Panaši praraja „Žalgirį“ nuo varžovų skiria ir matuojant piniginės storį: Malmės ekipos biudžetas siekia 24,5 mln. eurų.
Kalbėdami su DELFI, „Malmo“ jėga pernelyg neabejojo nei Švedijos čempionų vairininkas Age Hareide, nei vietos žurnalistai.
Bet V. Dambrauskas atkakliai laikosi savo.
„Švedai – ne kažkokie antžmogiai. Taip, komanda – labai gera. Bet mes, lietuviai, dažnai nuvertiname save pačius“, – pabrėžė Lietuvos čempionų vyriausiasis treneris.
Ar su autsaiderių dalia nenorintys susitaikyti vilniečiai – tokie pat įžūlūs svečiai kaip žuvėdros Malmėje, vikriai nukniaukiančios gardesnį kąsnelį tiesiai nuo lauko kavinių stalų?
V. Dambrauskas turi savitą požiūrį į statų šlaitą, daugiau nei du dešimtmečius skiriantį Lietuvos komandas nuo elitinių Europos futbolo turnyrų.
Antro UEFA Čempionų lygos atrankos etapo dvikova su „Malmo“ 38-erių specialistui bus svarbiausia karjeroje, kurios vingiai raizgėsi ne visai plačiajai visuomenei žinomomis trajektorijomis.
„Žalgirio“ vadovai ryžosi drąsiam žingsniui, kuomet praėjusį gruodį pakruojiškiu pakeitė komandai sėkmingai vadovavusį lenką Mareką Zubą.
Iki tol V. Dambrauskas ketverius metus dirbo Panevėžio „Ekrane“, kuriame nuo dublerių trenerio palaipsniui iškilo iki pagrindinės ekipos stratego, taip pat priklausė Lietuvos jaunimo rinktinių trenerių štabams.
Tai ir visas jo stažas Lietuvos futbole, kaip pripažįsta pats V. Dambrauskas, nesulyginamas su atsakomybe, tekusia priėmus „Žalgirio“ pasiūlymą.
„Vienas dalykas – byrantis ir merdintis „Ekranas“, kuriame nėra jokio spaudimo, kitas – komanda, kuriai lygiosios reiškia tragediją“, – neslėpė treneris.
Bet vargti jam tekdavo ne tik savininkų paskutiniais metais pamirštame Panevėžio klube: V. Dambrausko kelias į futbolą buvo klotas tikrai ne rožėmis, o nebent aštriais jų spygliais.
Jaunystėje krašto apsaugos savanoriu tarnavusiam vyriškiui yra tekę paragauti įvairaus darbo.
2002 metais jis iškeliavo į Angliją svajodamas futbolo tėvynėje tapti treneriu, nes nesijautė turįs pakankamai gabumų pats profesionaliai žaisti futbolą.
Viskas prasidėjo nuo tinklaraščio internete ir treniravimo studijų Londone. Iš pradžių teko laisvalaikiu lakstyti po bendruomenės klubus ir vaikų treniruotes, vėliau sekė darbas su „Manchester United“ ir „Fulham“ klubų akademijų atžalynu, suaugusių mėgėjų komanda ir galiausiai „Brentford“ klubo jaunimo komandos vyriausiojo trenerio pareigos.
Su žmona Ingrida du berniukus auginantis specialistas atviras – dėl nenumalšinamos aistros futbolui kentėti teko jo šeimai. Bet kantrybė jau sunokino vaisių, kurių sultingiausią V. Dambrauskas norėtų nuraškyti dvikovoje su „Malmo“.
– Kiek laiko mintyse rengėtės šio vakaro rungtynėms – DELFI paklausė „Žalgirio“ trenerio
– Nuo pat akimirkos, kai pasirašiau sutartį su „Žalgiriu“. Komandos pastaraisiais metais Lietuvoje laimėti trofėjai savaime įpareigoją pakartoti tą patį. Todėl klubo valdžia akcentavo, kad jau pribrendome kitam žingsniui. „Žalgiriui“ jau norisi daugiau, norisi tapti tuo, kuo savo laiku Baltarusijoje tapo Borisovo BATE klubas. Neabejoju, kad ta Lietuvos komanda, kuri sugebės padėti pirmą žingsnį, žengs ir antrą.
Bet reikia suktis futbole, kad suvoktumei, koks jis sunkus. Nekalbu tik apie pinigus – ir žaidėjų lygis, ir komandų profesionalumas Europoje yra visiškai kitoks nei mes turime Lietuvoje. Sėdint tik savam katile, tam neįmanoma pasiruošti. Greitis, pasiruošimas, lygis mūsų čempionate nėra toks, kad galėtumei tai padaryti. Net kai antradienį žaidėjai išėjo į „Swedbank“ stadioną treniruotis, jų akys švietė kitaip nei įprastai.
Mūsų klubai dvidešimt metų žaidžia Europos turnyrų atrankose, ir nė vienas jų iki šiol nebuvo atsidūręs per plauką nuo pagrindinių varžybų. Taip, „Ekranui“, FBK „Kaunui“, „Žalgiriui“ yra pavykę nužygiuoti gana toli. Tačiau reikia pripažinti, kad ties paskutiniu barjeru skirtumas išryškėdavo, pamatydavome, kad nesame reikiamo lygio. Ir praktika rodo, jog kuo toliau, tuo mums sunkiau.
Bet šįkart šešis mėnesius mes bandėme analizuoti kiekvieną savo mačą, kiekvieną momentą per aukštesnio lygio prizmę. Kartais mes žaisdami A lygoje padarome klaidą, ir nieko baisaus nenutinka: ji lieka varžovų neišnaudota. Tačiau mes žinome, kad tokia komanda „Malmo“ klaidos neatleis, todėl daug dėmesio skyrėme eiliniam žiūrovui nepastebimiems dalykams. Todėl buvo visa eilė rungtynių – penkerios ar šešerios, kuriose priešininkai nesukurdavo nė vienos progos prie mūsų vartų.
Aišku, sekėsi skirtingai, galbūt mūsų žaidimas kai kada nebuvo toks, kokio norėtų „Žalgirio“ gerbėjai. Be to, ne visose rungtynėse galėjome ruoštis Čempionų lygai, nes varžovai paprasčiausiai neatitinka tokio lygio. Bet buvo komandos, kurios padėdavo mums, ir aš sakyčiau, kad būtent su jomis sužaidėme geriausius savo mačus.
– Kuriems Lietuvos klubams turite būti labiausiai dėkingas už rimtą pasipriešinimą namų fronte?
– Labiausiai – „Trakams“. Šiuo metu „Žalgiris“ A lygoje yra surinkęs daugiau taškų nei turėjo pernai, bet „Trakai“ taip pat žaidžia neblogai, todėl neleidžia atsipalaiduoti. Jeigu Lietuvoje būtų daugiau tokių komandų, visiems būtų tik į naudą. Man patinka ir tai, kad „Trakai“, Marijampolės „Sūduva“ ir Klaipėdos „Atlantas“ žaidžia labai skirtingą futbolą. Trenerio Aleksandaro Veselinovičiaus „Sūduva“ bando valdyti kamuolį, žaisti techniškai. Mano mokytojas iš „Ekrano“ laikų Valdas Urbonas su „Trakais“ irgi žaidžia gana modernų, europietišką futbolą, be to, jis turbūt vienintelis iš Lietuvos komandų trenerių naudoja taktiką su dviem aiškiais išreikštais puolėjais ir rombu išdėstytais saugais. „Trakų“ žaidėjai sąmoningai parinkti pagal tokią schemą, ypač į atakas įsijungiantys krašto gynėjai. Manau, kad būtent šis žaidimo stilius padėjo Deividui Česnauskiui sugrįžti į rinktinę. Norėtųsi, kad kitos komandos būtų arčiau pirmo ketverto arba penketo, nes Kauno „Spyris“ į jį taip pat įsiterpia.
– Dėl traumos jūsų komandai Malmėje nepadės rezultatyviausias komandos žaidėjas Elivelto, kuris iki šiol praleido vos vienerias A lygos rungtynes. Tai smarkiai koreguoja jūsų planus?
– Man yra tekę tarnauti krašto apsaugoje. Ten pagrindinis principas – ruoštis pačiam blogiausiam. Ar reikės nemiegoti tris paras, ar be maisto iškęsti. O jeigu ir pamiegosi, ir pavalgysi, tau bus didžiulis pliusas. Lygiai taip pat yra ir futbole. Aišku, Elivelto labai svarbus žaidėjas, bet nemanau, kad tie futbolininkai, kurie rungtyniaus, nepadarys kažko tokio, ką padarytų Elivelto. Tuo labiau, kad dabar turime tikrai ilgą atsarginių suolą. Tik kai kurių žaidėjų fizinės kondicijos nėra optimalios, bet stengsimės pridengti jas keitimais, paskirstydami žaidimo laiką ir užduotis aikštėje.
– „Žalgiris“ ilgai derėjosi su Mariumi Stankevičiumi, bet gynėjas galiausiai nusprendė su šeima likti Italijoje ir pasidairyti klubo ten. Ar tai – vienintelis neišsipildęs lūkestis prieš Čempionų lygos kampaniją?
– Derybų komentuoti nenorėčiau, bet manau, kad mes visose grandyse turime tikrai gerų žaidėjų. Kai kuriems gerbėjams galbūt nelengva suprasti tam tikrus pakitimus komandos sudėtyje. Bet patikėkite mumis: kryptingai rinkome ekipą, kuri galėtų kažką pasiekti Europoje. Kaip pavyks, nežinome, bet mes savo šansu tikime. Trečiadienį atiduosime save į žaidėjų rankas ir pamatysime, kas yra kas.
– Kai kurie Europos taurių grupių varžybas pasiekę klubai ima neadekvačiai vertinti savo jėgas ir po metų ar kelių krenta į finansinę duobę.
– Galbūt taip ir yra, bet būna ir priešingų pavyzdžių. Kaip treneris, nesu finansų specialistas, bet reikia žiūrėti į klubų vadybą, filosofiją. Vieni klubai, kurie kartą iškilo ir nemažai uždirbo, pradeda galvoti, kad taip bus visada, užtenka tik prisipirkti brangesnių žaidėjų, pakelti jiems atlyginimus. Bet reikia suprasti, kad pinigai labai didelį vaidmenį turi tik tame lygyje, kuriame dabar esame mes. Iš turimų resursų mes privalome išspausti absoliutų maksimumą, neturime erdvės klaidai. Tačiau kai pakyli tarp išrinktųjų, atsiranda daugiau faktorių, nes pinigų ten jau turi visi. Apie tai kalbėjomės ir su „Malmo“ atstovais. Jie supranta, kad pernai gerai užsidirbę Europoje galėtų sau leisti daugiau. Bet kas bus, jeigu aikštėje kažkas nepasiseks ir dar kartą patekti į Čempionų lygą nepavyks?
– Kaip juokavo vienas „Žalgirio“ žaidėjas, auklėtiniams parodėte tiek ydų „Malmo“ žaidime, kad sunku besuprasti, kokio lygio ši komanda.
– Tris savaites po burtų traukimo ceremonijos ruošėmės tikrai įtemptai. Apie „Malmo“ mūsų futbolininkai žino labai daug. Stiprioji šios komandos pusė visiškai aiški, tai – nepaprastas atakuojančių žaidėjų potencialas. Ir yra tam tikros silpnosios vietos, kurias stengsimės išnaudoti. Tiesiog mes turime tikėti savo jėgomis. Švedai – ne kažkokie antžmogiai. Taip, komanda – labai gera. Bet mes, lietuviai, dažnai nuvertiname save pačius.
Žmonės mėgsta kalbėti: jeigu jau užsienietis, vadinasi, tikrai geresnis. Aš pats devynerius metus gyvenau Anglijoje, taip pat buvau Norvegijoje, Rusijoje. Noriu pasakyti, kad mes, lietuviai, ne tik nesame blogesni, bet ir kai kuo kitus lenkiame: darbštumu, intelektualumu. Tik turime kažkokį nepilnavertiškumo kompleksą, turbūt atėjusį iš sovietmečio. Jei truputį labiau didžiuotumėmės savo šalimi ir patys savimi, suprastume, kad labai daug ką galime.
– Ką tokio išmokote studijuodamas futbolą Anglijoje, ko vis dar trūksta Lietuvos treneriams?
– Labai sunku pasakyti dviem sakiniais. Ir Anglijoje yra labai prastai dirbančių trenerių, labai prastai dirbančių klubų. Lygiai taip pat ir Lietuvoje. Bet yra vaikų ar jaunimo trenerių, kurie viskuo domisi, yra labai apsiskaitę, bando moderniai dirbti. Problema yra sisteminė. Daug bendrauju su jaunais treneriais, stengiuosi atsakyti į kiekvieną laišką, kurių sulaukiu gana dažnai. Matau žmones, kurie turi potencialo tapti gerais specialistais, pakilti į aukštesnį lygį. Bet laikas bėga, o niekas nepasikeičia. Kodėl? Sistema neleidžia to padaryti.
Vaikų grupes susirinkęs treneris užsitikrina šiokį tokį finansinį pagrindą. Jis galbūt norėtų pereiti į suaugusiųjų futbolą, bet ten turės viską pradėti nuo nulio. Tapęs trečiu ar ketvirtu komandos treneriu, jis neturės iš ko gyventi, negalės išlaikyti šeimos. Buvusiems žaidėjams lengviau, nes jie jau turi reputaciją ir gali sulaukti palankios progos. O tokiems kaip aš reikia pereiti kryžiaus kelius.
Futbole aš buvau absoliutus niekas, viską turėjau padaryti pats. Važinėjau į įvairias šalis, gyvenau Anglijoje, daug metų dirbau, kad kas nors manimi patikėtų. Toje pačioje Anglijoje buvo labai sunku gyventi vien iš futbolo – net jei turi reikiamą licenciją, reikia dar ir papildomo darbo. Net ir tuo atveju, jeigu dirbi „Manchester United“ klubo akademijoje. Bet tokia sistema spaudžia trenerį kilti aukščiau, o Lietuvoje yra atvirkščiai: vaikų futbole įsitvirtinęs specialistas turi geresnes garantijas nei naujokas aukštesniame lygyje.
Gal problema ta, kad mūsų jaunimas nori pinigų iškart, bet tai – individualu. Man niekada nebuvo svarbiausia pinigai, aš tik labai norėjau būti futbolo treneris. O jeigu daug investuosi į save, mokinsiesi, kažkada ateis ir vardas, ir pinigai. Juk taip pat būna ir versle: kol kelis kartus nebankrutuoji, negali savęs vadinti verslininku.
– Kiek metų turėjo prabėgti, kol futbolas jums pradėjo nešti finansinį pliusą?
– Tiek, kad pusiausvyra dar turbūt neišsilygino, jei skaičiuosime metais (juokiasi – DELFI). Tik atvykęs į Angliją turėjau pradėti nuo savanorystės, trejus ar ketverius metus dirbau už dyką, dvi ar tris valandas važiuodavau, kad kažkur galėčiau vaikų komandai pravesti apšilimą. Ir taip – tarp darbų, per laisvadienį. Kad išsilaikyčiau, turėjau užsiimti viskuo: ir prekybos centruose dirbau, ir kitur. O ypač man gaila šeimos, kuri kentėjo labiausiai. Turbūt ne veltui treneriai dažnai būna vieniši, nes jiems pirmiausia turi būti futbolas, o tik tada – artimieji.
Vieniems pasiseka – kažko užsimanę, jie visada eina tiesia linija. O man yra kitaip: jeigu noriu iš Panevėžio nuvažiuoti į Vilnių, iš pradžių turiu nuvykti į Klaipėdą, perplaukti keltu į Kylį, nuvažiuoti į Londoną, grįžti į Klaipėdą, nukeliauti į Pakruojį ir kažkada po daugelio metų galiausiai atsidursiu Vilniuje. Ką padarysi, niekas gyvenime man nenukrenta iš dangaus.
Taip pat turbūt yra ir Lietuvos futbolui. Nežinau, ar tai tik legenda, bet skaičiau, kad Tomas Edisonas elektros lemputę išrado tik iš tūkstantojo karto. Bet prieš tai buvę 999 kartai jam nebuvo nesėkmės, nes kiekvienu sykiu jis priartėdavo prie teisingo sprendimo. Norėčiau, kad Lietuvos komandos lygiai taip pat kiekvieną pralaimėjimą paverstų pamoka. Juk T. Edisoną bandymų skaičiumi turbūt jau greitai pranoksime. Vadinasi, tiesiog nesugebame analizuoti ir pasimokyti, nors niekuo nesame blogesni už kitus.