„Prieš daug metų tai buvo viena karščiausių pavardžių Danijos futbole. Tačiau dabar kalendoriuje – 2021-ieji, ir L. Spalviui sunku net save laikyti futbolininku“ – taip straipsnį apie lietuvį pradeda žurnalas „Tipsbladet“.
2013-2016 metais vilkėdamas „Aalborg“ marškinėlius L. Spalvis per 65-erias rungtynes pelnė 30 įvarčių ir susižėrė visus įmanomus apdovanojimus – tiek komandinius, tiek individualius.
Šveicarijoje ir Vokietijoje augęs snaiperis du kartus buvo renkamas geriausiu mėnesio Danijos pirmenybių žaidėju, 2018-aisiais tapo rezultatyviausiu čempionato futbolininku, o prieš tai su „Aalborg“ nuskynė dublį – laimėjo tiek čempionų titulą, tiek taurės trofėjų.
Ne veltui jam buvo prilipusi pravardė „Lukas Zweimal“ – dažnai varžovų vartininkus L. Spalvis nuskriausdavo po du kartus per mačą.
Daugiau nebeskriaudžia. Į aikštę „Kaiserslautern“ priklausantis puolėjas apskritai nebuvo išbėgęs jau pustrečių metų.
Jo karjerą tituluotoje, tačiau pastaruoju metu egzistencinius klausimus trečioje pagal pajėgumą Vokietijos lygoje sprendžiančioje ekipoje sugriovė sunki trauma, kuri persekioja L. Spalvį it nenuvejama šmėkla.
2018 metų rugsėjį lietuviui jau trečią kartą buvo atlikta kelio operacija, po kurios komandos draugų kovą su konkurentais, o taip pat su grėsminga klubo bankroto perspektyva L. Spalvis gali sekti tik iš šono.
Traumų kamuojamam futbolininkui 2014 ir 2016 metais buvo plyšę skirtingų kelių raiščiai, o paskutinės chirurgo intervencijos prireikė dėl kelio kremzlės pažeidimų.
Ta pati priežastis neleido L. Spalviui sužaisti nė vieno oficialaus mačo „Sporting“ gretose. Į Portugalijos futbolo grandus jis atvyko 2016-aisiais. Tuomet Lisabonos klubas už naujoką nepagailėjo 1,6 mln. eurų – tokia didelė išpirka per pastarąjį dešimtmetį nebuvo sumokėta už jokį kitą Lietuvos žaidėją. Dėl jos L. Spalvis patenka ir į brangiausių visų laikų lietuvių dešimtuką kartu su tokiais žaidėjais kaip Edgaras Jankauskas, Edgaras Česnauskis ar Marius Stankevičius.
2017 metais „Sporting“ išnuomojo po eilinės traumos bandantį atsigauti L. Spalvį „Kaiserslautern“, vėliau vokiečiai ryžosi pasirašyti ilgalaikę sutartį su puolėju.
Bet ir šios ekipos sudėtyje L. Spalvis kaip reikiant neįsivažiavo, nors spėjo surinkti 8 įvarčius.
Traumos panašiai apribojo pasirodymą Lietuvos rinktinėje, kurioje debiutavęs 2014 metais per 21-erias rungtynes jis pasižymėjo dukart.
Blogiausia, kad metai bėga, o niekas vis dar negali įpūsti L. Spalviui bent kiek konkretesnio optimizmo.
„Kol kas tebesu traumuotas, nors lengvai treniruotis galiu, ir bent tai yra gerai. Tačiau nežinau, kaip mano kelis reaguos į rimtas treniruotes su komanda, kai krūviai bus didesni.
Daug kartų man taip jau buvo – ir Danijoje, ir Portugalijoje. Kaskart sunku susitaikyti su padėtimi. Sudėtingiausia, kai po ilgos reabilitacijos pabandžius sportuoti suvoki, kad tau vis dar skauda. Nenoriu pasiduoti, bet viduje nesijaučiu kaip futbolininkas. Keletą metų diena po dienos darau vis tuos pačius pratimus... Čia nėra kuo džiaugtis“, – atviravo L. Spalvis, interviu „Tipsbladet“ išklojęs savo nelinksmas mintis.
– Ar kada pagalvojote, kad daugiau nebeverta stengtis?
– Taip, žinoma. Bet futbolas yra visas mano gyvenimas. Pradėjau žaisti būdamas šešerių ir nuo to laiko futbolas man yra viskas. Jeigu man būtų jau per 30 metų, išties daugiau nebesivarginčiau. Tačiau galbūt priešakyje dar turiu penkerius ar šešerius metus futbolininko karjeros – jei tik įveikčiau traumas. Puikiai suprantu, kad nebegalėčiau žaisti aukščiausiame lygyje. Tam – jau per vėlu, tačiau džiaugčiausi, jei apskritai galėčiau dar pažaisti.
– Kaip manote, ar pavyks surasti tą sau tinkamiausią lygį?
– Beprotiškai geras klausimas. Norėčiau žinoti atsakymą. Neinu jaunyn, turėjau daug traumų, operacijų. Nebesu toks greitas ar šoklus kaip anksčiau. Labai norėčiau grįžti į tą patį lygį, kuriame buvau anksčiau, tačiau nepyksiu, jei taip nenutiks. Šiuo metu tiesiog noriu žaisti futbolą nebejausdamas jokių skausmų.
– Galbūt net ir tokio jūsų noro kaina – pernelyg didelė?
– Jei tikrai atrodys, kad neverta bandyti, kad skauda pernelyg stipriai... Tuomet nebekovosiu vien tam, kad kovočiau.
– Taigi, suvokiate, kad gali tekti baigti karjerą?
– Žinoma. Šitiek laiko gydausi traumas, tad esu realistas. Nenoriu būti vienas iš tų žaidėjų, kurie ant vejos gali išbėgti tik išgėrę saują tablečių. Niekad gyvenime to nenorėčiau. Žinau labai gerai, kad mano karjeros pabaiga gali būti jau arti.
– Ar mėginate įsivaizduoti, kaip viskas jums būtų susiklostę, jei ne traumos?
– Taip, bet tokios mintys nepadeda. Daug gali visko prisigalvoti, bet tikslaus atsakymo taip ir nebesužinosime.
– Keturissyk Vokietijos čempionas „Kaiserslautern“ šiuo metu grumiasi dėl išlikimo trečioje lygoje. Kodėl rezultatai tokie prasti?
– Sunku pasakyti. „Kaiserslautern“ – labai populiarus klubas Vokietijoje, istoriškai beveik toks pat didelis kaip ir Miuncheno „Bayern“. Turime daugybę sirgalių, didžiulį stadioną ir taip toliau. Kai atvykau į komandą, reikalai visai nebuvo prasti, bet nuo tada daug kas įvyko, keitėsi treneriai, keitėsi žaidėjai. O jei šiemet nukrisime dar vienu divizionu žemiau, manau, kad tai jau bus paskutinis klubo sezonas.
– Kokie jūsų paties tolesni planai?
– Jeigu iškrisime iš trečios lygos, mano sutartis automatiškai baigs galioti. Bet pernelyg nesuku sau galvos dėl naujos darbovietės. Nesu kvailas, žinau, kad nežaidus kelerius metus ją būtų sunku susirasti. Turbūt lengvai rasčiau klubą Lietuvoje, tačiau viskas priklauso nuo mano kūno.
– Ar jūsų karjeroje buvo dalykų, dėl kurių gailitės?
– Dažnai pagalvoju, ar nevertėjo man ilgesniam laikui likti „Aalborg“ klube. Mano problema buvo tai, kad per keletą metų Danijoje laimėjome viską ir nebeįsivaizdavau, ko dar turėčiau čia siekti. Jeigu mums būtų sekęsi truputį prasčiau, galbūt būčiau pasilikęs dar dvejiems ar trejiems metams.